Klube „FitLife“ Vilniuje individualias treniruotes vedančio Romo atostogos man prailgsta – laukiu, kol sugrįš ir vėl privers dirbti. Nors ne visada jis manęs pagaili, bet mankštintis vienai iškart pabosta. Taip, bet koks užsiėmimas turi savo rutiną, bet ne kiekvienam užtenka motyvacijos.
Šiandien mane vis dar motyvuoja geresnė savijauta, noras nesukriošti anksčiau laiko ir, neslėpkim, maža viltis geriau atrodyti.
Per tą savaitę sulaukiu nelaimės ištiktos pažįstamos skambučio iš reabilitacijos ligoninės – ten ji sveiksta po kelių sunkių operacijų ir kaulų lūžių. Pasidžiaugiam, jog nudardėjusi nuo laiptų apskritai liko gyva ir gali vaikščioti. Ji teiraujasi manęs, ar būdama tokios trapios būsenos galėtų pradėti mankštintis mano lankomame sporto klube, o aš teiraujuosi Romo, ar saugu jo tvirtom rankom ir sukauptai patirčiai patikėti gležnos kondicijos menininkę.
„Žinoma, – jis nė sekundei nesuabejoja. – Kineziterapija juk yra gydymas judesiu. Pas mane sportuoja ir pacientai po operacijų, ir patys medikai. Jei reikia, taikome pratimus, kurie tikrai negali pakenkti. Be to, niekas iškart ant treniruoklio nesodina. Pirmiausia žmogus ateina į konsultaciją, mes pasikalbame, papasakoju, kaip viskas vyksta. Nes dažnas baiminasi to, ko nežino, susikuria savo vizijų, o dar draugai visko pripasakoja. Žmogus pats turi atrasti, kas jam tinka. Geriausia, manau, rinktis tokią veiklą, kuri tau suteikia vilties ir nuteikia pozityviai.“
Štai taip pozityviai nusiteikusi darau pritūpimus ant judančios platformos, tuo pačiu kilnodama 3 kg sveriantį kamuolį. Kai pirmą kartą treneris pastatė ant tos pakylos ir liepė tūpčioti, kojos drebėjo taip, lyg būtų prijungtos prie elektros srovės. Bet nepraėjo nė mėnuo ir jau galiu pasigirti, kad visai šauniai pavyksta.
Girdėdama greta sportuojančio vyruko sunkius atodūsius ir iš tolimesnio kampo atsklindančią kitą vyrišką dejonę sakau Romui, kad jo klubas – tarsi aimanų pritvinkusi skaistykla, kurioje nusidėjėliai baudžia savo prakaituotus kūnus, geležimis ir gumomis varydami iš jų tingulį ar nutukimą.
Pastebiu, kaip iš tokių mano svaičiojimų tyliai krizena Martynas Tyla – prodiuseris, į „FitLife“ vaikštantis lyg į antruosius namus. Todėl jam ir negresia „alaus pilvas“, kaip didelei daliai vyrų, jau atšventusių 50-metį.
Nes Martynas Tyla nuo senatvės bėga mindamas treniruoklį ar važinėdamas ratukinėmis pačiūžomis, o kiti nuo jos slepiasi virtualiame kompiuterinių žaidimų ar televizijos pasaulyje.
Aišku, aš gal irgi dabar mieliau prigulčiau ant sofos ir įsijungčiau serialą. Bet tampau svorius, lankstausi, stiprinu nugarą ant dar vieno prietaiso, primenančio „inkvizicijos laikus“. Na, gerai, gal ir perdedu – kuo toliau, tuo mažiau baisūs atrodo tie visi įrenginiai, skirti raumenims stiprinti ir lankstumui lavinti.
„Mano santykis su kineziterapija grįstas praktika, – pasakoja Romas, kol gurkšnodama vandenį per pertraukėlę mėginu atgauti kvapą. – Pasitaiko, kad pas mane ateina klientų, kuriems skausmas nepraeina, bet medikai be vaistų jau nebeturi ką pasiūlyti. Aš pats beveik 20 metų „jaučiu“ savo nugarą, bet jeigu ji labiau suskausta, žinau, kokius pratimus padaryti, kad tai netrukdytų gyventi. Nėra tokio žmogaus, kuriam nereikėtų judėjimo – juk net lovoje gulinčius ligonius masažuotojai privalo judinti, kad neatsirastų pragulos. Todėl ir po įvairiausių traumų būtina vėl grįžti prie maksimaliai sau priimtinų judesių, įprasto gyvenimo ritmo, gyvenimo kokybės. Tik tam reikalingos pastangos ir, aišku, žinios“.
Per kitas pertraukėles treneris mane ramina, jog maniškė juosmeninės nugaros dalies „problemėlė“ atsiradusi dėl judėjimo trūkumo, nuolatinio sėdėjimo ir raumenų disbalanso. Ir kad viskas (beveik) pataisoma. Tik „maža“ smulkmena – reikia įdėti pastangų.
„Deja, dažnai su panašiais skausmais susidūrę žmonės bando juos įveikti laikydamiesi ankstesnio gyvenimo būdo, – sako Romas. – Nekeičia nei kasdienių įpročių, nei mitybos, nei laisvalaikio. Nueina pas gydytoją, kuris išrašo receptą, gal dar trumpam pas kineziterapeutą, kuris pamoko, kaip kojas pakilnoti. O juk pratimai, kaip ir gyvenimo būdas, turėtų būti adekvatūs atsiradusiai problemai. Jei didelė problema, pastangos ją spręsti taip pat turėtų būti nemažos. Nes taip mes mokame už savo komfortą. Anksčiau tekdavo atlikti daug fizinių veiksmų, kad galėtume, tarkim, pavalgyti. O XXI amžiuje užtenka paskambinti maisto atvežimo kompanijai – ir netgi nebūtina pakilti nuo sofos, nes duris galima ir per atstumą atidaryti... “.
