Užsitikrino reabilitaciją dar dviem mėnesiams
Ankstesniame straipsnyje skelbėme ir sąskaitą, į kurią buvo galima pervesti paramą vyro reabilitacijai. Mat netrukus baigiasi valstybės kompensuojama reabilitacija, tačiau Klaudijus su Justinos parama planuoja ją tęsti.
Po nelaimės solidžią pinigų sumą gydymui paaukojo poros draugai, giminaičiai ir jų draugai bei pažįstami. 15min GYVENIMO skaitytojai prie šios sumos pridėjo dar 6 tūkst. eurų. Už juos Klaudijus turės galimybę tęsti reabilitaciją kiek daugiau nei du mėnesius. Viena paros kaina reabilitacijoje – beveik 89 eurai.
„Mūsų manymu, reabilitacija stipresnė Lietuvoje nei užsienyje. Norvegai galbūt turi daugiau technikos, ten daugiau viskas kompiuterizuota, bet specialistai geresni Lietuvoje. Bent jau mes taip manome, todėl už surinktus pinigus reabilitaciją tęsime Lietuvoje.
Pirmą mėnesį po traumos Klaudijus daug sirgo, kibo įvairios infekcijos, kilo aukšta temperatūra, todėl daug reabilitacijai skirto laiko per šį periodą praradome.
Dabar jis jaučiasi atsigavęs ir, galima sakyti, kad kaip tik dabar ir prasidėjo tikroji reabilitacija, tačiau ji mums kaip tik jau baigiasi. Po jos trumpam išvažiuosime namo į Rietavą, nes manome, kad Klaudijui bus labai sveika pakeisti aplinką – visgi savos sienos, savos lovos, savi kačiukai ir šuniukai. Tačiau atsipūsime trumpai – grįšime į Palangos reabilitacijos ligoninę tęsti darbo.
Nepamiršome gydytojų rekomendacijos, kad pirmieji metai po traumos yra labai svarbūs. Klaudijus norėtų tęsti reabilitaciją tol, kol pats galės iš lovos perlipti į neįgaliojo vežimėlį. Jis nori būti kuo savarankiškesnis. Kiek tai užtruks, aišku, priklausys nuo jo sveikatos. Tačiau mes tikimės sėkmės. Šiandien jis jau pats gali šiek tiek pasiirti vežimėliu“, – pasakojo nuo mylimojo ligoninėje neatsitraukianti Justina.
Sujaudinti žmonių palinkėjimų
Tačiau Justiną ir Klaudijų sujaudino ne tik žmonių dosnumas, bet ir nuoširdus gerumas.
„Gavome tiek daug žinučių iš visai nepažįstamų žmonių, kurie mums siuntė moralinį palaikymą, dalinosi savo istorijomis ir išgyvenimais, kad buvome tikrai labai nustebę. Skaitėme kartus visas tas žinutes ir džiaugėsi širdis.
Toks palaikymas – mums neįkainojama pagalba. Buvo žmonių, kurie, paaukoję pinigų, klausė, kaip dar, be finansinės pagalbos, galėtų mums padėti, kokios pagalbos mums reikia.
Iš tiesų dabar mums jokios pagalbos nereikia, bet buvo labai gera jausti tokį žmonių rūpestį. Gavome pasiūlymų psichologinėms konsultacijoms, tačiau kol kas jaučiamės stiprūs, su savo emocijomis ir išgyvenimais susitvarkome. Be to, ir reabilitacijoje yra psichologų, į kuriuos prireikus galima kreiptis.
Sulaukiau ir visai netikėtų pasiūlymų, pavyzdžiui, merginos siūlėsi palaikyti man kompaniją, kad su jomis prasiblaškyčiau, kvietė puodeliui arbatos ir siūlė savo petį išsiverkti“, – toliau dėstė Justina, prisipažindama, kad jiems abiem, ypač Klaudijui, priimti sprendimą viešintis buvo labai sunku.
Gavo naudingų patarimų
Pora sulaukė ir jiems labai naudingų patarimų, kaip toliau bendrautissu valstybinėmis institucijomis, į ką pirmiausiai reikėtų kreiptis Norvegijoje, kai jie nuspręs ten grįžti.
„Viena mergina papasakojo, kad jos brolis Norvegijoje patyrė panašią nelaimę. Sužinojome, kas mums priklauso Norvegijoje, ko galime tikėtis, kokį veiksmų planą geriausia susidėlioti.
Pavyzdžiui, socialinį būstą vargiai gautume, ten su jais problema, tačiau norvegų institucijos padeda susirasti būstą, kuris būtų tinkamas gyventi neįgaliam žmogui, o prireikus jį ir pritaiko. To būsto jie ieško kuo arčiau ankstesnės gyvenamosios vietos. Jau tai yra didelė pagalba, mums patiems tai padaryti būtų sunku“, – teigė pašnekovė.
Justina ir Klaudijus prisipažįsta – palaikydami vienas kitą, ieškojo galimybių iš šios situacijos išsikapstyti savo jėgomis, tačiau vertėjo apsinuoginti vien dėl to, kad patirtų tą neapsakomą žmonių gerumą. Tai įkvepia ir verčia judėti į priekį.
