„Psichologai kritiniais gyvenimo momentais, krizėmis vadina tokius įvykius, kurie žmogui atrodo kaip pačios giliausios bedugnės arba aukščiausios viršukalnės. Tai – sunkus etapas gyvenime, tai – situacija, kai atrodo, kad nėra jokio sprendimo. Nei išbandyto, nei paruošto iš savo patirties ar pasiskolinto iš kitų“, – sakė psichologė.
Kriziniais savo gyvenimo momentais žmonės jaučia esamą arba galimą grėsmę – saugumui, gyvybei, nusistovėjusiai gyvenimo tvarkai, jo tėkmei. Emocines krizes žmogui gali sukelti net ir teigiamos jo gyvenimo permainos, tarkim, kūdikio gimimas.
„Krizių išties gali būti visokių – santykių, sveikatos, ekonominių, sukeltų gamtos stichijų. Visos jos pasižymi tuo, kad žmogus neturi nei žinių, nei įgūdžių, nei priemonių su šita – dažniausiai netikėta situacija – dorotis ir priimti sprendimus, kurie yra būtini čia ir dabar“, – sakė M.Kuzminskaitė, įvairiomis įžvalgomis taip pat besidalinanti „Facebook“ paskyroje „Šaukštas proto“.
– Kalbėdami apie krizinius gyvenimo momentus mes dažnai juos įvardijame gana siaurai: skyrybos, vidurio amžiaus krizė. Jūs teigiate, jog tokių etapų gyvenime gali būti ženkliai daugiau.
– Kiekvieno žmogaus gyvenime yra savos krizės. Asmeniniame gyvenime tai – visi svarbūs įvykiai, kuriems nebuvai pasiruošęs ar negalėjai pasiruošti. Tai ir mokslų pradžia, ir jų pabaiga, ir esminis darbo pakeitimas, ir jo praradimas. Visa tai gali tapti krize.
– Tačiau ar yra būdas, receptas, kaip pasiruošti?
– Iš patirties ir iš praktikos pasakysiu: kai tai įvyks dešimtą kartą, jau nebus krizė, o tik dar vienas sunkus etapas. Tačiau kriziniai gyvenimo momentai tuo ir išskirtiniai, kad dešimt kartų gyvenime jie neįvyksta. Tai – pavieniai atvejai.
Žmogui labai svarbus gebėjimas suvokti, kas tuo metu su juo vyksta, pasinaudoti prieinama pagalba.
Žmogui labai svarbus gebėjimas suvokti, kas tuo metu su juo vyksta, pasinaudoti prieinama pagalba. Kadangi dėl didelio nerimo, streso mąstymas ir dėmesys yra sumažėję, tampa sunku racionaliai mąstyti, susikaupti, išlaikyti dėmesį. Žmogus blaškosi, jam nebeaišku, kaip ir ką reikia spręsti. Štai čia ir svarbus sugebėjimas sustoti ir sau pasakyti: „Man yra blogai, aš nežinau, ką daryti, tačiau aš pradėsiu ieškoti pagalbos ir priimsiu pagalbą, kuri man siūloma“.
Beje, vienas iš būdingų krizę išgyvenančio žmogaus požymių: jis atsisako priimti pagalbą, taip pat užsisklendžia arba panyra į stiprų liūdesį. Žmogus vengia pripažinti, kad jam blogai, jis bando išstumti iš savo gyvenimo pačią situaciją ir taip nuo jos apsisaugoti. Bet vis tiek visi keliai veda į tą patį atsakymą: tai gebėjimas sau pačiam pripažinti, kad sunku ir reikia pagalbos.
– Kuo gali baigtis žmogaus užsisklendimas ir bandymas, kaip jūs sakote, išstumti krizę? Ar ji savaime pareina, kaip lengvas galvos skausmas?
– Priklausomai nuo to, kokią krizę žmogus patiria. Kai kurios išties gali imti ir praeiti, bet kai kurios gali likti visam likusiam gyvenimui. Kaip apauga medis, taip ir žmogus. Su savo būsena jis gali susigyventi ir tokiu būti visada.
– Kur ieškoti pagalbos, kada, atrodo, ant mūsų griūva dangus ir nebesimato horizonto? Gal užtenka artimųjų pagalbos?
– Priklauso nuo to, kas ir kokie yra artimi žmonės. Jeigu jie neturi gebėjimo pasėdėti šalia ir išklausyti, išbūti kartu su žmogumi, kuriam sunku, jei jie menkina žmogaus problemą („Nieko čia tokio, ir man taip buvo“) – tada artimųjų pagalba nėra kokybiška. Jie tarsi stengiasi kuo greičiau užbaigti pokalbį.
Yra teikiama profesionali pagalba. Pavyzdžiui, moterys, kurios išeina iš namų palikusios smurtaujantį vyrą, gali kreiptis į krizių centrus. Bet kuris žmogus gali ieškoti psichologo, skambinti Lietuvoje veikiančiais psichologinės pagalbos telefonais. Pirminę pagalbą gali suteikti bet kuris psichologas, dirbantis bet kuriame pirminės sveikatos priežiūros centre.
Galima kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris taip pat teikia pirminę pagalbą bet kokiais sveikatos klausimais, tame tarpe – ir psichinės sveikatos. Jei pirmojo vizito metu gydytojas suteikti kokybiškos pagalbos negali – jis nukreips į poliklinikoje dirbantį psichologą.
– Viena moteris skyrybas išgyvena lengvai, kitai tai primena aukščiausio balo žemės drebėjimą, vieni dėl netekties išgyvena metus, kiti – gedi mėnesį. Kodėl?
– Kiekvienas žmogus yra individualybė, jis sudarytas iš daugelio skirtingų savo paties gyvenimo patirčių, iš kitų gyvenimų, kuriuose dalyvavo. Todėl ir jo gebėjimai dorotis su situacijomis nėra vienodi. Žmogus, kuris nuolat gyvena skurde ir šaltyje gerokai lengviau reaguos į situaciją, jei naktį jam tektų praleisti šaltyje, o tas, kuris visą laiką gyveno šiltuose kraštuose ir jaukiuose namuose – sunkiau.
Vienos formulės, kuri padėtų įveikti krizes, nėra. Kartais žmogus, kuris yra išoriškai tvirtas ir atsparus, regis, bet kam, gali netikėtai palūžti. Nes situacijai nebuvo pasiruošęs, užsisklendė, neturėjo pagalbos arba jos nepriėmė.
– Kaip atpažinti krizę? Kaip nesumaišyti jos su paprasčiausiai bloga nuotaika?
– Nuotaikos praeina, o kriziniu atveju žmogus tarsi sustingsta, keičiasi jo elgesys, jis blaškosi ir gerokai peržengia savo įprasto elgesio ar reakcijų ribas.
– Monika, o kaip pagalbą savo artimam žmogui pasiūlyti? Kokie turėtų būti žodžiai, kurias tiktų kreiptis?
– Natūralūs. Tokie, kokie yra įprasti šeimoje. Jei kažkas, paskaitęs knygą, vadovėlį ar straipsnį pakartos tai, ką perskaitė, tai greičiausiai nesuveiks. Reikia ir praktinės pagalbos – padėti surasti informaciją, atnešti valgyti, paduoti megztinį.
Taip pat reiktų padėti planuoti veiksmus, kurie padės išeiti iš situacijos.
Dar labai svarbu žmogų išklausyti, leisti jam pačiam suformuluoti savo situaciją, paklausti papildomų klausimų. Tegul jis pasakoja savo istoriją, nes pasakodamas žmogus ir pats sau aiškiau susidėlios vaizdą, tada jis įjungia savo mąstymo procesus, ir dėl to krizė pasidaro labiau įveikiama, kontroliuojama. Išklausymas – labai svarbus. Bet ne visos šeimos kalbasi tarpusavyje.
Taip pat reiktų padėti planuoti veiksmus, kurie padės išeiti iš situacijos: gal reikia nuvežti, kartu nueiti pas gydytoją, pas teisininką arba tiesiog pabūti šalia. Labiausiai artimieji gali padėti parodydami, kad žmogus yra ne vienas.
Nesvarbu, kas nutiko – jie bus šalia ir palaikys. Ir bus tiek, kiek reikės.
Daugiau informacijos apie tai, kur galite kreiptis pagalbos
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
„Rinkis gyvenimą“ – 15min turinio projektas, iš dalies finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo.
