Kad ja serga, tuomet antrokė Jorigė sužinojo su šeima keliaudama po Švediją. Simptomus išdavė pasikeitę valgymo įpročiai ir savijauta.
– Jorige, papasakok, kada ir kaip tave užklupo cukrinis diabetas?
– Man buvo devyneri, buvau tik ką baigusi antrą klasę. Tą vasarą keliavome su šeima po Švediją. Pradžioje viskas buvo gerai, tačiau neilgai trukus pakilią nuotaiką pradėjo temdyti vis prastėjanti mano savijauta. Tapau be galo jautri aplinkai ir alkana, ištroškusi. Pamenu, jog vieną rytą suvalgiau dvidešimt penkis blynus! Anksčiau man ir trijų būdavo per akis.
Tėvai jautė, kad vyksta kažkas labai negero, mat pradėjau gesti jų akyse – netekau daug svorio, buvau apatiška, neidavau su vaikais žaisti, niekuo nesidomėjau. Pirmą kartą apsilankius ligoninėje, gydytojai visus simptomus priskyrė virusui. Tik praėjus dar vienai savaitei, kai sveikata nesitaisė, man diagnozavo 1 tipo cukrinį diabetą.
– Ar buvo lengva susitaikyti su tokiomis naujienomis?
– Ligą man nustatė Švedijoje. Tuo metu, pamenu, džiaugiausi, nes pradėjus leisti insuliną viskas grįžo į vėžes. Švedijoje ligoninė buvo tobula, Lietuvoje nesu mačiusi nieko panašaus. Vaikai koridoriuose važinėja dviratukais, yra atskiras žaidimų kambarys, kuriame net dirba žaidimų mokytojas, karnavaliniai drabužiai, pianinai, gitaros, kompiuteriai su internetu, palatose – televizoriai su šimtais vaizdo kasečių, valgykloje – didžiulė žaidimų pilis – viskas, kad nesijaustum vargšas, nelaimingas, sergantis.
Mano draugai prašydavosi mane aplankyti, kad tik galėtų toje ligoninėje pasiausti! Ir be galo draugiškos ir geranoriškos sesutės. Viena iš jų net leidosi į pilvą „insuliną“ (tai buvo penas su vandeniu), kad mane padrąsintų. Išrašant iš ligoninės buvo įteiktas (nepatikėsite!) visai šeimai skirtas siuntimas į karuseles!
Tačiau, kai dabar pagalvoju, tuo metu aš turbūt nelabai suvokiau problemos didumo... Švedų kalbos nemokėjau, angliškai tuo metu taip pat mažai supratau. Mano tėvams, aišku, buvo šokas. Sunku priimti tokias naujienas svečioje šalyje, o kaip dar tai paaiškinti vaikui: „Viskas, tu sergi ir niekada nepagysi?“
Išrašant iš ligoninės Švedijoje mums buvo įteiktas visai šeimai skirtas siuntimas į karuseles!
– Ar gavai palaikymą, paguodą ir pagalbą iš savo šeimos?
– Buvome labai susitelkę, mums visiems reikėjo laiko, kad išgedėtumėme buvusį gyvenimą. Mano mama viską atlaikė kaip didvyrė, atrodo, jog po mano diagnozės įgavo antgamtinių galių. Pavyzdžiui, vėliau, kai laukėsi mano brolio, keletą kartų per naktį vis tiek keldavosi, kad galėtų pamatuoti man cukrų. Turbūt ir neįmanoma kitaip, kai žinai, jog tavo vaiko sveikata ir galimos komplikacijos priklauso nuo šiandieninių sprendimų ir pasirinkimų.
Paauglystėje ta kontrolė erzindavo, na o dabar pati jai kartais parašau ir paprašau patarimo.
– Papasakok apie savo šeimą, kokie jūsų santykiai?
– Augau mylinčioje šeimoje su už save jaunesniais sese ir broliu. Mano tėvai kartu santuokoje jau daugiau kaip 20 metų. Gimiau, kai jie abu buvo studentai. Žinau, kad mane pasitiko kaip didžiausią stebuklą ir svajonės išsipildymą. Niekas nepasikeitė ir dabar, turime glaudžius, artimus santykius, jiems daug pasakoju (kartais net per daug) ir, tiesiog, džiaugiuosi, jog jie abu sąmoningi ir normalūs žmonės.
– Kaip muzika atsirado tavo gyvenime? Kada supratai, kad tai yra tavo pašaukimas?
– Gimiau ir užaugau Klaipėdoje, čia baigiau Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Šiuo metu gyvenu Vilniuje, esu 3 kurso studentė, mokausi muzikinio teatro specialybės. Aktyviai koncertuoju, rašau ir leidžiu dainas, dalyvauju įvairiuose teatro, šokio bei muzikos projektuose.
Visada buvau kūrybingas vaikas, patiko žaisti su garsais, barškindavau metalofoną ir niūniuodavau daineles. Mintinai mokėjau gal 5 tuometinių juostinių kasečių repertuarą, tad, paskatinti darželio auklėtojos, tėvai mane vietoje pietų miegelio vesdavo į muzikos mokyklą. Kad tai mano pašaukimas, suvokiau 8 klasėje, mat tada reikėjo rinktis gimnaziją, kurioje mokysiuosi kitais metais.
Nors mokslai sekėsi puikiai, supratau, kad akademinė aplinka manęs nežavi, man labai norėjosi laisvės, jaunų žmonių idėjų palaikymo ir kūrybingų mokytojų.
Pasirinkau Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Ši mokykla man suteikė didžiulį muzikinių žinių bagažą, o puikus emocinis klimatas viršijo mano lūkesčius. Beje, 11 klasėje už koncertus pradėjau gauti pajamas, tad buvo labai smagu paneigti įsigalėjusį mitą, jog muzikantas = vargšas.
– Ar tavo šeima palaikė tavo pasirinkimą tapti menininke?
– Nepalaikė, nesėkmingai bandė perkalbėti. Jiems buvo nesuvokiama, kaip tokia protinga, atsakinga, darbšti mergaitė gali norėti tokios nestabilios specialybės. Suprato, kad negalės niekuo padėti iškilus sunkumams. Bet man pritarimo ir nereikėjo – giliai širdyje aiškiai žinojau, kad man skirta dainuoti, kurti, rašyti. O tolimesnis mano gyvenimas tai tik patvirtina.
– Grįžkime prie diabeto. Tai liga – visam gyvenimui, neišgydoma. Todėl neretas sergantis jaučia įvairiausius jausmus, pavyzdžiui: baimę, gėdą. Ar tu kada jautei gėdą dėl diabeto?
- Kai buvau jaunesnė, šiek tiek pavydėjau kitiems. Labai norėjau valgyti tiek daug bandelių ir jas užsigerti sulčių stikline, kaip tai darė žmonės aplinkui.
Gėdos ar baimės neteko patirti, nes vaikai, su kuriais bendravau ir mokiausi, neturėjo išankstinių nuostatų. Smalsius, nuoširdžiai besidominčius žmones lengva supažindinti su diabetu ir tuo, kaip jis valdomas. Prisimenu rūpestingus klasės draugus, kurie palydėdavo mane iki valgyklos, jei nukrisdavo cukrus, arba patys pasidalindavo saldainiais.
- Ar buvo „juodų duobių“ gyvenime? Kas padėjo jas įveikti?
- Buvo ir ne viena. Sunkiausiai „duobes“ išgyvenau paauglystėje, nes atrodė, kad gyvenimo įvykių tiek daug, jog nebesusitvarkysiu. Širdį draskė meilės reikalai, pykčiai su artimaisiais, hormonų įtaka diabetui stabilumo irgi nepridėjo.
Ieškojau savo vietos po saule, patvirtinimo, jog esu verta, brangi, mylima. Padėjo apsilankymai pas psichologą ir bažnyčia. Psichoterapijos dėka galėjau labiau pažinti save bei aplinkinius, o bažnyčia leido nukreipti žvilgsnį kiek aukščiau – link amžinybės ir pripažinimo, jog jau yra valdovas ir man nebūtina visko kontroliuoti ir suprasti gyvenime.
Kiti dalykai šiek tiek paprastesni, bet taip pat turintys didelę įtaką – nuolatinis fizinis aktyvumas, reikalingų vitaminų vartojimas bei geras cukrus didžiąją paros dalį tikrai pagerina gyvenimo kokybę.
- Gal yra nutikusi su cukriniu diabetu susijusi juokinga ar linksma istorija?
- Vidurinėje mokykloje, kai pamokos metu man nukrisdavo cukrus, valgydavau gliukozės tabletes. Artimiausiai sėdėję klasės draugai vis prašydavo duoti ir jiems po vieną. Man nebūdavo gaila, tad pasidalindavau. Matyt, kad per neapdairumą kažkas paliko keletą baltų tablečių ant stalo, tad po pamokų sulaukiau auklėtojos skambučio su prašymu pasiaiškinti, kokios rūšies narkotikus aš platinu ir ar suprantu savo elgesio pasekmes. Tuo metu labai išsigandau ir sutrikau, tačiau dabar prisiminusi šį nesusipratimą suima juokas.
Vieni bijo viešai leistis insuliną, kad nepalaikytų narkomanais, tačiau pasirodo, kad prieš valgant gliukozės tabletes taip pat vertėtų susimąstyti.
Po pamokų sulaukiau auklėtojos skambučio su prašymu pasiaiškinti, kokios rūšies narkotikus aš platinu ir ar suprantu savo elgesio pasekmes.
- Ar tau kaip dainininkei, scenos žmogui diabetas yra kliūtis?
- Ne, niekados nemačiau diabeto kaip kliūties. Tiesą pasakius, po 12-os ligos metų aš apie jį net kartais pamirštu. Laikausi nuomonės, jog rūpintis savo sveikata būtina, bet padaryti to gyvenimo tikslu nereikia. Dievas davė man antrą šansą pagyventi ne tam, kad nerimaučiau, kiek angliavandenių yra dubenėly košės.
Liga – tai tik maža dalis mano gyvenimo, kitos dalys daug didesnės ir mielesnės mano širdžiai, tad į jas ir koncentruojuosi – tai šeima, draugai, mano svajonės, dabartiniai projektai ir t. t.
Aš labai daug dirbu, mano specialybė reikalauja puikaus rezultato per kuo trumpesnį laiką. Visi žino, kad profesionalioje scenoje išlikti ir nuolatos parodyti lygį yra sudėtinga, tam reikia daug jėgų, kūrybiškumo, atsidavimo.
Kažkurį vakarą mano draugės prasitarė, jog jas įkvepiu ir jos manimi labai didžiuojasi. Iš pradžių net nesupratau, apie ką kalbama, bet jos paaiškino, kad negali atsistebėti, kaip aš su nepagydoma liga galiu nuveikti daugiau negu įprastas žmogus. Bet čia diabetas ir pasitarnauja – nesinori iššvaistyti gauto laiko, kai jau nuo devynerių metų supratau, jog gyvenimas savaime nėra duotybė.
Išgirdus diabeto diagnozę pasidaro liūdna, bet juk iš tikro tai yra dovana, tik negražioje pakuotėje. Su diabetu gauname galimybę pergalvoti vertybes ir gyvenimo kryptį, kuria judame, pamatyti ir priimti pagalbą iš žmonių, kuriems mes iš tikrųjų rūpime. Diabetas leidžia pažinti savo organizmą ir suprasti, kaip jis reaguoja į įvairias situacijas (cukraus kreivė tai puikiai atskleidžia), taip pat skirti laiko sveiko maisto gamybai bei mėgstamai sporto šakai. Ir visa tai daryti be kaltės ir gėdos jausmo, juk tau diabetas! Sakyčiau, jog tai aukščiausia meilės sau forma.
Išgirdus diabeto diagnozę pasidaro liūdna, bet juk iš tikro tai yra dovana, tik negražioje pakuotėje.
- Kaip apskritai keitėsi tavo požiūris į diabetą bėgant metams?
- Pirmus metus stebėdavau savo cukrų kaip pamišėlė, kiekvienas pakilimas ir nusileidimas atrodė kaip didžiausia tragedija, labai atidžiai sverdavau ir skaičiuodavau maistą bei kas dvi valandas matuodavausi cukraus kiekį kraujyje. Matyt, kad paauglystėje nuo tokio intensyvumo pervargau, tad maištaudama pradėjau valgyti bet ką ir cukrų pasižiūrėdavau tik eidama miegoti.
Džiaugiuosi, jog per tą laikotarpį mano sveikata nepablogėjo ir rinkoje atsirado sensorių. Tai buvo tikras išsigelbėjimas, vienas dūris per dvi savaites ir visą parą matoma cukraus kreivė tikrai palengvino kasdienybę. O su tokiomis diabeto valdymo priemonėmis ateina daugiau ramybės ir atsipalaidavimo, nes galiu žinoti, kas vyksta mano organizme, ir greitai į tai sureaguoti.
- Kokia tavo didžiausia svajonė?
- Pamenu, kai buvau vaikas, vasarą dalyvaudavau diabeto stovyklose. Vienoje iš jų buvo tradicija paskutinę stovyklos naktį į dangų leisti helio balionus su lapukais, ant kurių reikdavo užrašyti savo svajones. Daug metų iš eilės rašiau „Noriu pasveikti nuo diabeto“. Ir aš nebuvau vienintelė - visų vaikų balionai stovykloje į dangų skrido su tuo pačiu noru – pasveikti. Kol vieną dieną supratau, jog ši svajonė niekada neišsipildys. Susigraudinau ir užrašiau antrą svajonę – „Noriu tapti dainininke“. Ir tapau. Dabar manęs laukia kitas žingsnis. Svajoju apie didžiulį klausytojų ratą ir koncertus geriausiose pasaulio scenose.
- Kuri tavo daina tau pačiai yra mieliausia ir artimiausia?
- Mano dainos man kaip vaikai – negaliu išskirti gražiausios. Kiekviena daina simbolizuoja tam tikrą mano gyvenimo etapą. O tų etapų būta visokių – ir ašaromis pasūdytų, ir tyro džiaugsmo pripildytų. Jie visi buvo būtini šiandienai, tai Jorigei, kuria tapau.
- Ko galėtum palinkėti šeimoms, kurios neseniai susidūrė su I tipo cukrinio diabeto diagnoze?
- Linkiu švelnumo sau ir tikėjimo, jog gyvenimas tęsis. Žinokite, jis bus dar šviesesnis nei anksčiau.