Savo ruožtu gydytojas psichiatras Mindaugas Šablevičius priduria, kad tokiu atveju jau reikėtų kreiptis pagalbos į specialistą. Pas jį pats laikas apsilankyti ir tada, kai nemigą lydi kiti simptomai.
„Prislėgta nuotaika, nerimas, mieguistumo priepuoliai dienos metu, potraukis vartoti alkoholį“, – vardija psichiatras. Abu LRT radijo pašnekovai pabrėžia – nemigos jokiu būdu negalima „gydyti“ alkoholiu.
– D.Matačiūniene, sakykite, ar mėsa iš tikrųjų kalta dėl mūsų naktinių košmarų ir prasto miego? Juk dažnai numojame ranka į varginančius sapnus ir sakome – ai, mėsos suvalgiau. Kiek čia tiesos?
– D.Matačiūnienė: mėgstu sakyti, kad nė vienas folkloro pasakymas neateina iš niekur. Iš tiesų visi liaudiški pasakymai turi kažkokį pagrindą. Taip yra ir su mėsa, tą galima paaiškinti ir moksliškai.
Kai prisivalgęs žmogus (net nebūtinai mėsos, o bet kokio sunkiai virškinamo maisto) nueina miegoti, jo organizmas tiesiog patiria diskomfortą. Kai to diskomforto kitaip negalime išreikšti, jis pasireiškia arba blogesniu miegu, arba blogu sapnų turiniu – būtent košmarais, kuriuos prisimename.
Vieni gali tai jausti, kitiems gali ir nieko nebūti. Tai yra labai individualu, žiūrint, kiek apsunkęs buvo skrandis. Dėl to iš tiesų nerekomenduojama labai prisivalgius eiti miegoti, kaip ir nerekomenduojama eiti miegoti visiškai tuščiu gurgiančiu skrandžiu. Tas bado jausmas vėlgi gali trukdyti užmigti ir komfortiškai miegoti.
– Kokių yra plačiausiai paplitusių mitų apie miegą ir nemigą?
– D.Matačiūnienė: tų mitų yra nemažai. Dabar sunku kažką išskirti. Iš su gydymusi susijusių mitų norėtųsi paminėti mitą, kai galvojama, kad alkoholis padeda užmigti. Tai – tikrai žalingas būdas gydyti nemigą.
Iš dalies šiek tiek tiesos yra, kad alkoholis trumpam gali panaikinti nerimą ir dėl to galbūt žmogus greičiau užmiega. Bet iš tiesų ilgalaikis alkoholio skilimo poveikis yra dirginantis miegą, ir vėliau miegas nebus toks gilus, bus suskaidytas, ir vėlgi gali būti daugiau košmarų. Taip pat pagilėja kvėpavimo sutrikimai. Tai dažniau pasireiškia, iš vakaro išgėrus alkoholio. Jau nekalbant apie tai, kad tai gali vesti į priklausomybę.
Yra buvęs pacientas, kuriam iš pradžių, kad užmigtų, užtekdavo bokalo alaus prieš miegą, o paskui jis priėjo prie to, kad negalėdavo užmigti, išgėręs ir porą litrų alaus. Tai jau tada yra sunku.
– Jūs dirbate su miego sutrikimais Santariškių klinikose. Kokie Jūsų praktikoje yra dažniausiai pasitaikantys miego sutrikimai? Su kokiomis problemomis dėl miego dažniausiai kreipiasi žmonės?
– D.Matačiūnienė: turbūt labiausiai varginantis žmones sutrikimas yra nemiga, nes tai turbūt labiausiai tiek darbingumą, tiek kasdieninę veiklą sutrikdanti ir tikrai labai paplitusi liga.
Kiti sutrikimai yra taip pat gan dažni, pavyzdžiui, mieguistumas. Bet dėl to žmonės kreipiasi rečiau, nes jie gali socialiai priimtinais būdais tą problemą išspręsti tiek su kofeinu, tiek su įvairiais stimuliuojančiais gėrimais.
Nemiga tikrai yra dažniausias sutrikimas. Žmonės dėl jo dažniausiai kreipiasi, jau ilgą laiką kentėdami. Tada tikrai yra sunkiau padėti ir surasti teisingiausią, geriausią sprendimą.
– Jūs įvardinote nemigą kaip ligą. Turbūt retas ją taip sau įvardijame, jei, tarkime, neužmiegame kad ir vieną naktį, savaitę ar daugiau. To liga nelaikome.
– D.Matačiūnienė: […] Žmonės galvoja, kad miegas yra daugiau komforto dalykas. Retai kas pasiskundžia šeimos gydytojui ar ieško kito gydytojo pagalbos, kai yra miego problemos. Dažniausiai sakoma – ai, tai kažkokios tavo asmeninės problemos ir visiškai ne sveikatos problemos.
Ta situacija Lietuvoje per 15 metų keičiasi, ir žmonės jau žino, kad tai irgi reikia pasakyti savo gydytojui. Ne veltui visa tai ir vadinu liga, nes iš tiesų, jei miego sutrikimas kartojasi, jį galima pavadinti liga.
Žinoma, jei vieną kartą žmogus sunkiau užmigo, tai turbūt to tikrai nevadinsime liga, nes vienkartinį sunkesnį užmigimą turbūt kiekvienas mūsų gyvenime yra patyręs, ar dančiui suskaudus, ar prieš egzaminą, ar prieš kokį kitą stresinį įvykį.
Tačiau, jei miego sutrikimas kartojasi, tarkime, sunkus užmigimas, per ankstyvas nubudimas ar dažni nubudimai naktį diena iš dienos […] bent tris kartus per savaitę ar daugiau nei mėnesį, tada jau galime tikrai diagnozuoti nemigos sutrikimą arba ligą.
– Kiek nemiga gali būti susijusi su genetika?
– D.Matačiūnienė: apie miego kiekį, reikalingą žmogui, dažniausiai negalime pasakyti iš vadovėlio. Žinoma, vadovėliai rašo, kad standartinis miego kiekis, kuris reikalingas suaugusiam žmogui, statistiškai yra 7–8 valandos.
Bet tai yra statistika. Statistika visada žiūri į daugumą. Visą laiką yra apie 10 proc. žmonių, kuriems miego poreikis yra didesnis negu 8 valandos. Kai kam tiesiog genetiškai nulemtas poreikis 9 ar 10 valandų, kad jaustųsi gerai, o kitam užtenka ir 3-4 valandų. […] Tas pas visų minimas Napoleonas miegojo, pasak šaltinių ir liudininkų, 4-5 valandas ir jam to užtekdavo. Tikrai yra tokių žmonių.
Pagrindinis rodiklis, ar miego užtenka, yra gera savijauta dienos metu. Jei žmogus nuolat, visą gyvenimą, miega po 4–5 valandas ir jaučiasi visiškai darbingai, vadinasi, jam miego tiek ir užtenka.
– Su mumis yra ir gydytojas psichiatras M.Šablevičius. Sakykite, kiek miego sutrikimai ir psichikos pusiausvyra yra susiję? Koks jų tarpusavio ryšys?
– M.Šablevičius: miego sutrikimų psichiatrų praktikoje pasitaiko dažnai, kaip ir šeimos gydytojų praktikoje. Mes skirstome nemigą į dvi rūšis.
Yra pirminė arba izoliuota nemiga, kai yra tik nemigos simptomas ir jokių kitų. Ji pasitaiko rečiau arba žmonės tiesiog nesikreipia į ją dėmesio, nes ji savaime praeina.
Yra ir antrinė nemiga, kuri susijusi su depresija, nerimo sutrikimais, t.y. psichikos sutrikimais. Ji yra dažnesnė, trunka ilgiau, savaime nebepraeina ir tokiais atvejai jau reikalinga ir specialisto pagalba, nes dažnai ji turi užsitęsusį pobūdį.
– Ar galėtumėte įvardinti plačiau, kokias atvejais jau reikėtų sunerimti? Kokie miego sutrikimai, simptomai jau signalizuoja apie rimtesnes ligas? Kada jau reikėtų nenumoti ranka į naktį išgyvenamus dalykus, vykstančius reiškinius ar tiesiog nemigą?
– M.Šablevičius: manau, reikėtų atkreipti dėmesį į du kriterijus: nemigos trukmės kriterijų ir intensyvumo kriterijų. […]
Kalbant apie trukmės kriterijų, vertėtų kreiptis į specialistus, kai nemiga trunka ilgiau kaip mėnesį, du mėnesius. Tikrai nereikėtų laukti, kol šis sutrikimas dar labiau progresuos.
Kitas labai svarbus kriterijus – intensyvumo kriterijus. Reikėtų kreiptis į specialistus, kai nemigą lydi kiti simptomai, t.y. prislėgta nuotaika, nerimas, mieguistumo priepuoliai dienos metu, potraukis vartoti alkoholį.
Tarp kitko, dažnai pasitaikantis simptomas, gal daugiau – tarp vidutinio amžiaus žmonių, kai žmogus sako – kol nepavartoju alkoholio, negaliu užmigti. Taigi tokie nemigą lydintys simptomai tikrai sako, kad yra sutrikimas, kurio tik vienas iš simptomų yra nemiga. Ir jį reikėtų gydyti.
– Užsiminėte apie mieguistumą. Galbūt šiuo metų laiku žmonės dėl tokios savijautos labiau linkę kaltinti ir kaltina orą, apsiniaukusį dangų ar žemą slėgį. Kiek oras turi įtakos?
– M.Šablevičius: na, klimatas kažkiek turi įtakos žmogaus aktyvumui. Gamtos ciklai turi įtakos ir žmogaus organizmo procesams. Bet, mano nuomone, esame kilę iš šios vietos, esame lietuviai, ilgai gyvenę šioje platumoje, taigi esame prisitaikę prie tos klimato kaitos. Tai turbūt tai nėra pagrindinė mieguistumo dienomis priežastis.
Gal daugiau turi įtakos dienotvarkės ypatumai, pasyvus gyvenimo būdas, laiko leidimas prie televizoriaus, uždarose patalpose. Gal daugiau tokie kriterijai veikia.
Dienomis užeinantys mieguistumo epizodai yra tikrai kenksmingi. Jei žmogus jiems pasiduoda, jie sutrikdo vidinį žmogaus laikrodį. Kai žmogus, turintis miego sutrikimų, pamiega dieną, naktį miego kokybė tikrai labai ryškiai pablogėja.
– Daugiausiai kalbame apie nemigą. O, tarkime, naktiniai košmarai ar vaikščiojimas naktimis, nakties siaubas, miegant išgyvenami panikos epizodai – kokios, jūsų požiūriu, gali būti šių miego sutrikimų priežastys? Kiek jie pavojingi?
– M.Šablevičius: beveik visi psichiatrai sutaria, kad tokie reiškiniai, kaip košmariški sapnai, somnambulizmas, lunatikavimas, naktinis siaubas yra susiję su padidėjusiu nerimo lygiu.
Kai dieną žmogus išgyvena nerimo būsenas, jo nerimo būklė yra aukštesnė negu įprasta, naktį žmogus giliai neužmiega. Ta būklė prižadina lyg sakydama – žmogau, nemiegok, kažkas baisaus vyksta tavo gyvenime. Tuomet turi keltis ir būti budrus, nes miegoti yra pavojinga. Tai yra nerimo sutrikimo simptomai.
– Pakalbėkime apie savigydą miego sutrikimų atvejais. Griebiamės valerijonų, migdomųjų, raminamųjų vaistų, įvairiausių arbatų. Koks pavojus užsiimant savigyda? Kada galima tai daryti, o kada griežtai nepatartumėte?
– M. Šablevičius: […] Iiki mėnesio galima bandyti nuo nemigos gydytis ir liaudies medicinos metodais: augaliniais – apynių, valerijonų, melisos –preparatais. Bet tikrai nevertėtų jų vartoti ilgiau, kaip mėnesį. Ilgiau juos vartojant, jie dirgina ir skrandžio gleivinę. Be to, jei jie neduoda reikiamo efekto, tai sako, kad šis gydimas yra per silpnas.
Žmonės galvoja, kad miegas yra daugiau komforto dalykas. Retai kas pasiskundžia šeimos gydytojui ar ieško kito gydytojo pagalbos
Galima pavartoti žolinių preparatų, vengti dieninio miego. Diena žmogaus gyvenime turėtų būti aktyvesnė, kad vakare jis jaustų fizinį nuovargį. Taigi reikia, kad jis būtų ar pasivaikščiojęs, ar padirbėjęs gryname ore. Tai tikrai gerina naktinį miegą. Miegamasis tikrai turėtų būti skirtas tik miegui. Jame neturėtų būti televizoriaus, radijo. Užmigti reikėtų ramybėje. Na, galima knygą paskaityti, padėti ir tada eiti miegoti. Tai tokios yra prevencinės priemonės. Pradinėse stadijose to pakanka.
Jokiu būdu nemigos negalima „gydyti“ alkoholiu. Tai tikrai gresia psichikos sutrikimo progresavimu, kas kartais pasitaiko. Tikrai praktikoje matosi, kad žmonės taip daro. Jei keletą mėnesių toks gydymasis ir dienotvarkės koregavimas yra neefektyvus, reikėtų kreiptis į šeimos gydytojus arba į gydytojus psichiatrus.
Naudodamasis proga, dar norėčiau pasakyti, kad ir gydytojai kartais pasielgia mediciniškai netiksliai, kai lėtinei nemigai gydyti skiriami raminantys vaistai. Jie irgi nėra panacėja. Gydymasis raminančiais neturėtų trukti ilgiau kaip keletą mėnesių. Taigi, jei jais nepavyksta įveikti nemigos, tuomet tikrai jau reiktų kreiptis į psichiatrus.
Taigi būtų trys stadijos. Pradinė stadija – augaliniai preparatai ir dienotvarkės koregavimas, tvarkingas miegamasis. Antra stadija – raminantys vaistai. Jei jie neefektyvūs keletą mėnesių, jau reikėtų kreiptis į gydytojus psichiatrus ar psichoterapeutus.
