Apie socialinį nerimą, jo metu kylančius potyrius ir būdus, kuriais būtų galima sau padėti, pranešime žiniasklaidai pasakoja programos „Drauge“ koordinatorė Kristina Pliučienė.
– Kristina, kaip būtų galima trumpai apibūdinti, kas yra socialinis nerimas?
– Tai vienas labiausiai paplitusių psichologinių sunkumų, kuris gali paveikti daugelį gyvenimo sričių. Socialinis nerimas dažniausiai pasireiškia dar paauglystėje (11–19 m. amžiaus laikotarpyje) ir išlieka iki apytikriai 25 m. amžiaus.
– Kaip jį atpažinti?
– Socialinis nerimas, kaip ir nurodo pats terminas, yra susijęs su socialinėmis situacijomis – pavyzdžiui, žmogus turi kalbėti prieš auditoriją. Jį apninka baimė, stiprus jaudinimasis, įvairūs nuogąstavimai, nes asmuo yra dėmesio centre, jis jaučiasi per daug stebimas ir vertinamas, galvoja, kad patirs gėdą, pažeminimą ar atstūmimą.
Neretai mintis lydi ir kūno ženklai, tokie kaip veido paraudimas, kūno drebulys, prakaitavimas, paspartėjęs širdies plakimas, raumenų įtampa. Gali būti patiriami ir tokie fiziniai simptomai kaip pilvo skausmas, pasunkėjęs kvėpavimas, galvos svaigimas, pojūtis, kad tarsi „atsiskiriama“ nuo savo kūno.
– Kada įprastai pasireiškia šie simptomai?
– Nemalonūs pojūčiai gali apimti staiga, prieš pat laukiamą įvykį, bet pats nerimas – tęstis ir keletą savaičių. Taip pat pasitaiko atvejų, kai po praėjusio įvykio dar ilgai apie jį galvojama, permąstomas elgesys, svastoma, ką reikėjo daryti kitaip ir pan.
– Minėjote, kad socialinis nerimas gali paveikti daugelį gyvenimo sričių. Kaip?
– Patiriantiems socialinį nerimą gali būti sudėtinga užmegzti pokalbį su nepažįstamaisiais, palaikyti akių kontaktą, kalbėti viešumoje, megzti ir išlaikyti romantinius santykius, lankytis ten, kur būna daugiau žmonių (vakarėliuose, mokymosi įstaigoje, darbe, baruose), naudotis viešaisiais tualetais, valgyti kavinėse matant kitiems.
Nuolatinė baimė nepatikti, tapti pajuokos objektu, pasirodyti kvailu, silpnu, netikusiu, gali trukdyti dalyvauti.
Nuolatinė baimė nepatikti, tapti pajuokos objektu, pasirodyti kvailu, silpnu, netikusiu, gali trukdyti dalyvauti diskusijose, aktyviai įsitraukti darbiniuose susirinkimuose, išbandyti naujas veiklas, prisijungti prie įvairių socialinių grupių.
Socialinis nerimas iš tiesų gali labai stipriai apriboti socialinį gyvenimą, nes imama vengti situacijų, kurios iš pažiūros atrodo visiškai įprastos. Žmogui, patiriančiam socialinį nerimą, gali atrodyti nesuprantama, kaip kiti tokiomis aplinkybėmis jaučiasi laisvai.
– Kokią įtaką žmogaus savijautai ir sveikatai gali daryti socialinis nerimas?
– Stiprėjantis vengimas įsitraukti į bendravimo su aplinkiniais reikalaujančias veiklas gali neigiamai veikti asmens savivertę, skatinti negatyvų mąstymą, didinti depresijos riziką, apriboti socialinių įgūdžių lavinimą, didinti vienišumo, atskirties jausmą.
Vengdami neigiamų patirčių (pavyzdžiui, nesikalbėti su nepažįstamaisiais, kad jie nepastebėtų sukilusio stipraus nerimo), asmenys praranda galimybę įgyti teigiamos bendravimo patirties ir paneigti turimus pesimistinius įsitikinimus. Ilgainiui tai gali peraugti į sudėtingesnius nerimo ar panikos sutrikimus, depresiją, paskatinti žalingą psichoaktyvių medžiagų vartojimą.
– Kaip galima sau padėti, jei socialinis nerimas šiuo metu lydi kasdienybėje?
– Jei asmuo patiria tik pavienius socialinio nerimo požymius, o vengimo elgesys nėra giliai įsišaknijęs, padėti sau galima ieškant informacijos, kaip tvarkomasi patiriant tokius sunkumus, nepamirštant žinių taikyti praktiškai. Čia gali būti naudingos bet kokios į streso įveiką orientuotos praktikos: kvėpavimo pratimai, joga, dėmesingu įsisąmoninimu grįstos technikos.
Svarbi ir tinkama miego higiena, stimuliuojančių medžiagų (pvz., kofeino) apribojimas. Atviras pokalbis su artimaisiais, savo stipriųjų pusių atpažinimas ir puoselėjimas, bendraminčių rato plėtimas gali padėti suprasti, kad bendravimas su žmonėmis gali būti malonus, o nerimavimas yra būdingas daugeliui.
Įvairios į socialinių įgūdžių stiprinimą orientuotos grupės, emocinę paramą teikiančios programos taip pat gali padėti geriau suprasti savo bendravimo su kitais ypatumus ir išmokti tvarkytis su nemaloniais jausmais.
Jei dėl vengimo dalyvauti socialiniame gyvenime stipriai pablogėja gyvenimo kokybė, psichologinė sveikata, verta pagalbos kreiptis į specialistus. Psichoterapija, orientuota į neigiamų įsitikinimų, ydingo elgesio pastebėjimą bei keitimą, gali būti veiksminga mažinant kasdien patiriamą diskomfortą, siekiant geresnės psichologinės savijautos ir visavertiškesnio gyvenimo apskritai.
