Šuolis į baseiną žemyn galva buvo lemtingas
Vienuoliktus metus LPA vadovaujantis Juozas Bernatavičius teigia, kad jų asociacijoje narių sąlyginai nėra daug – apie 400, o norint tapti nariu, reikia praeiti griežtą atranką.
„Nesame organizacija, kuri narius skaičiuotų tūkstančiais, o ir tokio tikslo neturime – rinktis narius tik dėl pliusiuko uždėjimo. Pas mus vykdoma griežta narių atranka. Žmogus turi norėti dalyvauti asociacijos veikloje, o ne tik būti vartotoju. Mums svarbu, kad žmogus būtų motyvuotas“, – teigė pašnekovas.
Pats J.Bernatavičius juda vežimėlio pagalba jau 25-erius metus. Būdamas 25-erių metų, jis patyrė stuburo traumą kaklo srityje, kai neatsargiai šoko į baseiną.
Pasak vyriškio, asociacijos narių amžiaus vidurkis, turbūt bene jauniausias tarp neįgaliųjų organizacijų – 34 metai.
Asociacijos nariai yra panašaus likimo: į vežimėlį jie atsisėdo po tokių pačių nesėkmingų bandymų nerti žemyn galva, po avarijų, rečiau – po stuburo ligų.
Pagrindinis LPA tikslas – atstovauti paralyžiuotiems po stuburo traumos ar kito fizinės negalios žmonėms, kurių pagrindinė judėjimo priemonė – neįgaliojo vežimėlis, padėti jiems integruotis į visuomenę; siekti palankesnių įstatymų darbo, aplinkos pritaikymo, buitinėms, kultūrinėms ir mokymosi sąlygoms gerinti; padėti sudaryti sąlygas reabilitaciniam gydymui, profesiniam persikvalifikavimui, darbo bei komercinei veiklai vystyti; sudaryti sąlygas neįgaliems žmonėms realizuoti savo gebėjimus.
Ką daryti su būstu?
„Veiklą vykdome tokią, kokios tuo metu labiausiai reikia mūsų nariams, todėl jos gairės kasmet koreguojamos pagal tai, kas tai dienai yra aktualiausia, – aiškino pašnekovas, paprašytas konkrečiau papasakoti apie asociacijos darbą. – Labai svarbus teisinis atstovavimas, susijęs su įdarbinimo galimybėmis, aplinkos prieinamumo gerinimo klausimai. Vieną būstą dar įmanoma pritaikyti žmogui vežimėlyje, bet kito – ne.
Kai žmogui nutinka trauma, jo gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis, o buvusi aplinka tampa nebetinkama savarankiškam gyvenimui.
Žmogui apsispręsti pačiam, ką daryti, yra sunku, juolab kad jis dažnai yra pasimetęs ir nelabai žino, ko nori ar gali norėti. Todėl viena iš mūsų funkcijų – suteikti informaciją naujai traumą patyrusiems žmonėms. Neretai žmogus būna prisirišęs prie gyvenamosios vietos, jis nenori jos keisti, o pritaikyti jos neįmanoma. Tai ypač liečia vyresnio amžiaus žmones. Tokiais atvejais labai sunku žmogų įtikinti, kad reikia kardinaliai pakeisti būstą.“
Pasak J.Bernatavičiaus, savivaldybėse egzistuoja programos, pagal kurias yra galimybė būstą arba pritaikyti, arba keisti. Yra nustatyti tam tikri limitai, kiek lėšų skiriama būsto pritaikymui, keltuvo įrengimui, jeigu reikia, būsto keitimui ir pan. Tačiau šių paslaugų prieinamumas labai priklauso nuo savivaldybės. Kuo savivaldybė didesnė, tuo didesnė joje šių paslaugų paklausa ir tuo ilgiau jų reikia laukti. Todėl daugiausiai problemų kyla Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, t. y. didžiuosiuose miestuose. Mažesnėse savivaldybėse viskas vyksta greičiau.
Dirbti atviroje darbo rinkoje įmanoma
O kokios galimybės šiais laikais vežimėlyje sėdinčiam žmogui susirasti darbą? „Šiuo metu diskriminacija, kad žmogaus nepriimtų į darbą dėl negalios, jau pasitaiko retai, tačiau dažnai patys žmonės po traumos praranda motyvaciją dirbti. Pirmiausiai todėl, kad nemažai daliai tenka persikvalifikuoti, nes jie nebegali dirbti ankstesnio darbo. Be to, reabilitacija po tokių traumų yra ilga, žmogui tenka ilgam iškristi iš darbo rinkos, o po pertraukos sugrįžus reikalinga tam tikra adaptacija.
Dar vienas svarbus veiksnys – nepritaikyta darbo aplinka, ypač kai žmogus savarankiškai negali pakliūti iki darbo vietos. Tai labai demotyvuoja, kai nuolat tenka prašyti aplinkinių pagalbos. Žmogus gali būti ir kompetentingas, turėti gerus, paslaugius ir noriai padedančius kolegas, tačiau pats žmogus dažnai pasijaučia labai nepatogiai“, – svarstė pašnekovas.
Kai tu viską gali padaryti savarankiškai – tai vienokia savijauta, kai tau kasdien reikalinga pagalba – visai kitokia savijauta.
Valstybės užimtumo programų, padedančių neįgaliesiems integruotis, yra, tačiau vieni darbdaviai noriai jomis naudojasi, kiti apie jas net nežino. Žinia, egzistuoja ir socialinės įmonės, kuriose darbo aplinka ir pobūdis yra specialiai pritaikyti dirbti neįgaliesiems ir didžioji dalis darbuotojų – būtent tokie.
„Tačiau aš manau, kad tai nėra gerai, nes tai yra segreguota darbo aplinka. Man yra priimtiniau, kad neįgalieji dirbtų atviroje darbo rinkoje, kartu su visais kasdienėje, niekuo neišskirtinėje aplinkoje. Tuomet jie labiau jaučiasi pilnaverčiais visuomenės nariais. Kaip neįgaliems vaikams sveikiau mokytis su visais vaikais, taip ir neįgaliems suaugusiesiems sveikiau dirbti su sveikais kolegomis“, – įsitikinęs LPA vadovas, kuris pats po traumos visą laiką dirbo ir dirba atviroje darbo rinkoje.
Pasak jo, taip pat ir didžioji dauguma narių, kaip ir jis, yra dirbantys. Todėl kai įvairių asociacijos vykdomų projektų vykdymui prireikia darbuotojų, rasti jų tarp asociacijos narių būna sunku, nes daugelis užsiėmę.
Išsilaiko patys
„Mes tikrai nelaikome savęs vargšais ar gyvenimo nuskriaustaisiais. Yra daugybė galimybių pagerinti sąlygas, kurias tiesiog reikia išnaudoti“, – teigia J.Bernatavičius.
Neįgaliojo vežimėlis nereiškia gyvenimo pabaigos ir užsidarymo tarp keturių sienų, tačiau daug kas priklauso nuo paties žmogaus, jo motyvacijos ir psichologinės stiprybės.
Dar vienas LPA išskirtinumas, kad organizacija lėšų savo reikmėms šiuo metu sugeba užsidirbti pati. Lėšas generuoja Lietuvos paraplegikų asociacijos Landšafto terapijos ir rekreacijos centras pajūryje, Monciškėse. Pirmiausiai jis skirtas neįgaliesiems, čia rengiamos savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimo ir aktyvaus poilsio stovyklos, tačiau atvykti į centrą ir čia gauti rekreacines sveikatinimo paslaugas gali visi norintieji.
„Nesame ta organizacija, kuri labai aktyviai ieško rėmėjų ar prašo žmonių aukų. Aišku, turime keletą rėmėjų, kurie jau tapę bičiuliais ir pastoviai paremia. Taip pat turėjome projektą su „Norfos“ Paramos fondu, kurio padedami pagerinome savo centre buitines sąlygas, įrengėme atskirus sanitarinius mazgus gyvenamuose kambariuose“, – pasakojo pašnekovas.
Jis įsitikinęs – neįgaliojo vežimėlis nereiškia gyvenimo pabaigos ir užsidarymo tarp keturių sienų, tačiau daug kas priklauso nuo paties žmogaus, jo motyvacijos ir psichologinės stiprybės.
