Feminizmas, aišku, tik dalis istorijos. Neskaičiau pakankamai knygų, kad galėčiau pagrįsti savo įsitikinimus, be to, kai kuriais atvejais mano elgesį feministės (tos, kurių taip bijo jaunos merginos) pasmerktų. Tačiau esu tikra, kad moteriškumas yra dovana, šventė, kurią verta švęsti kasdien.
Tik pagalvokit: moteris gali sėdėti namie ir nedirbti, jei vyras gana gerai uždirba arba jei reikia prižiūrėti vaikus. Pavyduoliai burba, tačiau visuomenė nesmerkia. Moteris, jei nori, gali siekti karjeros, būti „vyriška“, dėvėti kostiumą ir būti tvirtesnė už vyrus.
Pavyduoliai ir vėl plaka liežuviais, tačiau visi slapčia žavisi. Įsivaizduokit, kaip visuomenė ir šeima smerkia vyrą, uždirbantį mažiau už moterį, švelnų ir dėl to tariamai „moterišką“. Vyrai, išeinantys tėvystės atostogų, imantys biuletenį, kai serga vaikai, nesiekiantys karjeros, nes jiems įdomu dirbti paprastą darbą, yra, švelniai tariant, keisti. Tačiau apie juos čia nerašysiu. Vyrai randa būdų savoms problemoms spręsti, išmoksta būti vyrai.
Taip, kaip aš išmokau būti moteris. Ne iš karto. Tada, kai gyvenimo laikrodžio rodyklė priartėjo prie 40-ies.
„Galiojimas“ pratęstas
Gaila, kad mažai kalbama apie tai, jog būdama vyresnė tampi drąsesnė ir atviresnė, ir dėl to patrauklesnė.
Jaunystės kulto persmelktoje kultūroje (visi taip sako, ne aš sugalvojau) būti vyresnio amžiaus moterimi sunku. (Lietuvoje vyresnio amžiaus tampi jau po 35-erių, Vakaruose „galiojimas“ šiek tiek ilgesnis.) Pasidarai „nematoma“, iškrinti iš „rinkos“ ir, jeigu dar nespėjai susiporuoti, tavo šansai mažėja beveik kasdien. Gaila, kad mažai kalbama apie tai, jog būdama vyresnė tampi drąsesnė ir atviresnė, ir dėl to patrauklesnė.
Tarp straipsnių apie tai, kaip nugalėti raukšles, sustangrinti raumenis, įveikti savo amžių, kad galėtum dėl dėmesio konkuruoti su jaunesnėmis, pasigendu tokių, kuriuose būtų rašoma, kad būdama vyresnė išmoksti gyventi pati su savimi.
Būti laiminga tokia, kokia esi – susituokusi, išsiskyrusi ar vieniša. Esi laisva rinktis. Visada buvai laisva, tik dabar pasidarei ganėtinai drąsi priimti savo pasirinkimus. Tiesa, komplimentų šiandien sulaukiu kur kas daugiau nei prieš 10 metų. Man tikriausiai tiesiog sekasi.
Niekas nenori būti jaunesnis
Pirmuose psichologijos studijų kursuose vadovėlyje apie amžiaus tarpsnius radau vieno psichologijos klasiko mintį apie vyresnį amžių, kad tai yra laikas mėgautis. Jokiu būdu nemanau, kad sulig 40-uoju gimtadieniu įžengi į senatvę, tačiau tiesa ta, kad niekada nenorėjau būti jaunesnė. (Beje, tyrimai rodo, kad 80-mečių pasitenkinimas gyvenimu yra pats aukščiausias, o streso lygmuo – pats žemiausias.)
Gyvenimas paprastas – tereikia sąžiningai klausytis savęs ir gyventi taip, kad jaustum kuo daugiau džiaugsmo.
Grįžti į mokyklą? Gink Dieve! (Klasės susitikimų, kupinų išgalvotos nostalgijos, negaliu pakęsti.) Studijų laikai? Smagu, bet prieš akis visi tie pasirinkimai, atsitiktiniai ir lemtingi susitikimai, abejojimas pasirinkta profesija... Tada – darbas ir dar daugiau abejonių... Kol vieną dieną supranti, kad visos užduotys ir gyvenimo prasmės paieškos – tai išgalvota veikla norint pabėgti nuo savęs. Gyvenimas paprastas – tereikia sąžiningai klausytis savęs ir gyventi taip, kad jaustum kuo daugiau džiaugsmo.
Grįžimas namo
Manau, kad atėjo laikas straipsnyje ką nors pacituoti. Dar prieš kelerius metus Clarissa Pinkola Estes ir jos „Bėgančios su vilkais“ man atrodė tokie, švelniai tariant, skiedalai. Jei neskaitėte – knygoje pateikiamos sakmės ir jų interpretacijos pagal analitinę (Carlo Gustavo Jungo sukurtą) psichologiją. Visose kalbama apie tą patį – laukinę moters prigimtį. Tai štai jaunesnė maniau, kad mano laukinė prigimtis nepažabota, todėl man tos moters ieškoti nereikia. Klydau. Kalta.
„Pernelyg ilgai užsibuvusi toli nuo namų, moteris vis mažiau bepajėgia judėti į priekį. Užuot nešusi savo pačios užsikrautą naštą, ji tik bejėgiškai tampo pavalkus. Ji tiek pervargusi, kad nė nepastebi, kaip praeina pro vietą, kur jos laukia pagalba ir paguoda“, – taip ir panašiai rašo C. P. Estes. Mintis paprasta ir aiški: rutina, kasdienybė, darbas ir net vaikai, karjera, meilė yra ne gyvenimas, o jo šou. Pavargusi moteris turi grįžti namo, į save.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kodėl moterys nepakankamai save vertina?
Dar studijų metais skaičiau Doris Lessing apsakymą „Devynioliktas kambarys“. Jame moteris, turinti gerai uždirbantį vyrą ir gražius sveikus vaikus, kasdien važiuoja į viešbutį, išsinuomoja kambarį ir žiūri pro jo langą. Tam, kad grįžčiau namo, turėjau nuvažiuoti tūkstančius kilometrų. 363-iajame knygos „Bėgančios su vilkais“ puslapyje rasite paprastesnių psichoterapeutės siūlomų receptų. Jei knygos neturite, paskolinsiu. Tikrai.
Laimingos suaugusios smegenys
Neišvengiamai turėčiau parašyti apie išvaizdą. Apie tai, jog norint moterį pagirti dera pasakyti, kad ji atrodo jauniau nei pagal pasą, apie liaudies išmintį, kad moters neklausiama, kiek jai metų, ir apie tai, kad kremą nuo raukšlių reikėtų pradėti naudoti jau nuo 20-ies.
Reikėtų parašyti ir apie tai, jog tyrimai rodo, kad 90 proc. moterų, kurioms per 40, nemėgsta žiūrėti į veidrodį, o vyresnių gerai atrodančių įžymybių reklamavimas ne guodžia, bet sukuria papildomą spaudimą: neturėdamos nei tiek pinigų, nei mums dirbančios asmeninių trenerių, kosmetologų ir chirurgų komandos, esame verčiamos atrodyti taip pat gerai kaip Meryl Streep ar Sharon Stone.
Žinote, ką? Man atrodo, kad visa tai – nesąmonė. Tyrimų rezultatai skelbia, kad laimingiausi žmonės yra perkopę per 50. Ir visai ne dėl to, kad jiems pavyko išsaugoti lygią odą, o dėl to, kad smegenys vystosi visą gyvenimą, kurdamos vis naujus ir vis stipresnius neuronų tinklus.
TAIP PAT SKAITYKITE: 13 kasdienių laimės punktų
„Su amžiumi gebame geriau valdyti emocijas – mokame įvairiau reaguoti į pyktį ir liūdesį, esame mažiau karštakošiški, todėl turime daugiau laiko tinkamiausiai reakcijai pasirinkti, gebame būti išmintingi. Išmokstame tiksliau vertinti žmones – jau žinome, į ką nekreipti dėmesio“, – rašo Barbara Strauch, knygos „Paslaptingas suaugusių smegenų gyvenimas“ autorė.
