Vaiko ir tėvų santykiuose svarbu, kad tėvai atpažintų vaiko siunčiamus signalus apie poreikius, juos teisingai suprastų, tinkamai ir pakankamai greitai juos patenkintų. Tačiau svarbu atskirti poreikius nuo norų. Vaiko poreikiai turi būti patenkinti, o norai reikalauja diskusijų, kompromisų bei ribų nustatymo. Vaiko poreikių atpažinimas ir patenkinimas pasunkėja, nes tėvai be įprastinių rūpesčių ir darbų kasdien turi pasirūpinti vaiko oda. Tai dažniausiai nėra pati maloniausia procedūra vaikams, todėl tėvai turi atrasti būdų, kaip susitarti su vaiku. Mažesniam vaikui sunku paaiškinti, kodėl reikalingos odos priežiūros procedūros ar specialūs rūbai miegui.
Neatpažinus vaiko poreikių ir jų nepatenkinus, jis tampa irzlus, dažniau verkia, o tai sukelia dar didesnį stresą tėvams, kad galbūt jie kažką daro neteisingai ir dėl to jaučiasi nepakankamai gerais tėvais. Visos šeimos gyvenimo kokybė prastėja. Pavargusiems, stresą patiriantiems tėvams ribų nustatymas gali tapti dar didesniu iššūkiu nei įprastai. Baimė dėl vaiko ligos paūmėjimo, nepasitikėjimas savo jėgomis, patiriamas stresas, vidiniai kaltės, nusivylimo, pykčio jausmai verčia tėvus elgtis trejopai: tėvai pernelyg saugo vaiką nuo pavojų arba leidžia jam daugiau nei galima, arba elgiasi nenuosekliai.
Per daug ribų
Pernelyg saugantys vaiką tėvai dažnai taiko per daug apribojimų, nes patys jaučia stresą ir bijo ligos pablogėjimo ar kad vaikas „užlips ant galvos“. Auklėjime jie labiau kreipia dėmesį į ribas, taisykles, paklusnumą, vaiko savarankiškumą ir mažiau investuoja į kokybišką ryšį su juo. Tokiems tėvams būna sunku pamatyti už priešiško vaiko elgesio besislepiantį emocinį poreikį ir jį patenkinti. Neretai vaikas būna paliekamas vienas susitvarkyti su savo neigiamomis emocijomis arba jos yra ignoruojamos ir apie jas šeimoje tiesiog nekalbama. Kai natūralus vaiko smalsumas, tyrinėjimas yra slopinamas draudimais, o poreikiai nepatenkinami jų neatpažįstant, vaikas patiria daugiau streso ir neigiamų emocijų. Tyrimai rodo, jog patiriamos neigiamos emocijos susijusios su atopinio dermatito pablogėjimu.
Kartais norėdami apsaugoti vaiką, tėvai nesąmoningai pablogina situaciją. Vaikas, kuriam neleidžiama laipioti žaidimų aikštelėje, plaukioti baseine, žaisti futbolo ir dar daug kitų dalykų, gali jausti, kad pasaulis yra nesaugi ir nedraugiška vieta. Tokie vaikai vėliau patys perima tėvų baimes. Kyla problemų atsiskiriant nuo tėvų, nes vaikas jaučiasi nesaugus, nepasitiki savimi ir bijo priimti naujus iššūkius. Kiti vaikai tampa tarsi mažais robotukais, kurie vadovaujasi taisyklėmis, o jausmų pasaulis jiems lieka nepasiekiamas. Todėl daugėja užslopinto pykčio ir agresijos.
Per mažai ribų
Kiti pernelyg vaiku besirūpinantys tėvai bijo vaiko neigiamų jausmų ir daro viską, kad išvengtų tokių emocijų, kaip vaiko pyktis, liūdesys, protestas, nusivylimas, užsispyrimas. Jie vaikams daugiau leidžia, nes saugo atžalą ir kartu save nuo galimo streso. Tėvai imasi visų priemonių išpildyti mažylio norus, kad vaikas nesupyktų, neverktų ir nenusimintų. Viduje vaiko verksmas tokiems tėvams reiškia, jog jie yra bloga mama ar tėtis, o vaiko nepasitenkinimas ir stresas atrodo tarsi nesuvaldomas ugnikalnis. Tėvai sunkiai gali atlaikyti stiprius vaiko jausmus ir juos saugiai „nukenksminti“, dažniau patys susierzina, supyksta, nuliūsta bei jaučiasi bejėgiai. Fizinis ir emocinis tėvų nuovargis, kasdienių darbų gausa bei noras kuo greičiau atlikti odos priežiūros procedūras ir ilsėtis, skatina tėvus praplėsti ribas. Pavyzdžiui, kad vaikas leistųsi ištepamas kremu, leidžiama žiūrėti dar vieną filmuką arba valgyti ant sofos.
Įvairūs nerimo, baimės, kaltės, gailesčio jausmai čia irgi užima svarbią vietą. Dažnai tėvams gaila vaiko dėl jo ligos, kartais jaučiasi patys kalti, jeigu nespėja visko tobulai atlikti, todėl stengiasi kompensuoti šią skriaudą dar labiau praplėsdami ribas ir leisdami vaikui daugiau nei įprastai ir jį lepindami. Šiems tėvams sunku atskirti vaiko poreikius nuo jo norų ir nubrėžti tinkams ribas. Tuomet vaikas auga su jausmu tarsi jam viskas galima, bus pagal jo norą, nes suaugę bijo jo jausmų audros. Vėliau tokie vaikai būna labiau egocentriški. Retai susidūrę su savo pačių neigiamais pykčio ir nusivylimo jausmais, jie neturi galimybės mokytis tinkamai išreikšti tokius jausmus ir juos kontroliuoti. Augant tokie vaikai labai pyksta, jeigu kiti žmonės taiko apribojimus ir pasaulis nesisuka tik aplink juos.
Nenuoseklios ribos
Nenuoseklūs tėvai stengiasi atrasti viduriuką tarp griežtumo ir „visko leidimo“, tačiau nepasitiki savimi arba praranda jėgas pakeliui. Nenuoseklumas atsiranda, kuomet kartais turėdami jėgų ir būdami mažiau pavargę geba išlaikyti vaikui nustatytas ribas ir patenkinti vaiko poreikius, o kartais abejoja savo sprendimais, sutrikę, pervargę bei nusivylę bejėgiškai paleidžia vadžias ir nebeišlaiko nustatytų ribų. Tuomet vaikui neaišku, kodėl vieną kartą tėvai sureagavo vienaip, o kitą kartą kitaip. Vaikui „ne, reiškia „galbūt“ arba „truputį“, nes tai priklauso nuo tėvų nuotaikos ir pajėgumo išlaikyti nustatytas ribas konkrečiu momentu. O tokių momentų, kai kantrybės neužtenka – dažnai pasitaiko visiems tėvams. Tačiau auginant sergantį vaiką, taip nutinka dar dažniau
Ribų neturi būti per daug, tačiau esamos ribos turi būti tarsi namo sienos – nepajudinamos. Labai svarbu, kad taisyklės ir ribos būtų vienodos tarp abiejų tėvų. Jos turi būti aptartos tarpusavyje, nuoseklios, pastovios ir pasakytos tvirtu tonu. Tik tuomet vaikas supras, kad jūs sakote rimtai ir galvojate tą, ką sakote.
Auklėdami vaikus tėvai privalo turėti tiek „gerąją“, tiek „blogąją“ ranką, kurių viena patenkina vaiko poreikius: glosto, užjaučia, duoda, o kita – nustato taisykles, draudžia, išlaiko ribas.
Daugiau informacijos rasite čia.
