Pirmas žingsnis – supratimas, kad taip galėjo atsitikti kiekvienam
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, vieną ar kitą psichikos sutrikimą per savo gyvenimą patiria 1 iš 4 žmonių, o emocines problemas – kone kiekvienas iš mūsų. Žvilgtelėjus į Higienos instituto Sveikatos statistikos skyriaus parengtą infografiką „Kokiomis ligomis sergame?”, iš karto matosi, kad psichikos ir elgesio sutrikimai – ir tarp dažniausių ligų. Su jomis mes susiduriame dažniau, nei, pavyzdžiui, su cukriniu diabetu ar piktybiniais navikais.
Būtent todėl, sužinojus, kad artimasis galimai patiria psichikos sutrikimą, labai svarbu pokalbį pradėti nuo supratimo, kad taip galėjo atsitikti bet kam. Tai padrąsins šnekėti, nesijausti „kitokiu“, atsiverti ir, svarbiausia, kreiptis pagalbos.
Tikslas – gauti specialistų pagalbą
Pirmoji žinia, kad tavo artimas žmogus patiria sveikatos problemų, sukelia daugybę jausmų, neretai – krizę visoje šeimoje (vienas sergantis asmuo paveikia vidutiniškai septynių žmonių savijautą ir gyvenimą). Pirminė ir visiškai natūrali reakcija dažniausiai būna šokas, o tada neigimas („pavargo, pailsės, pamiegos – ir viskas susitvarkys”).
Dėl visų šių priežasčių kreipimąsi į specialistus neretai atidėliojame, vis dar egzistuoja pirmo kreipimosi į psichikos sveikatos specialistus baimė. (Ir tai suprantama, be to, ne visada šeimos nariai teisingai supranta ir interpretuoja simptomus, pastebėtą „keistą ir nesuprantamą“ savo artimojo elgesį).
Nepaisant to, be galo svarbu suprasti, kad tikslingiausias sprendimas tokiu atveju yra ne laukti, o kreiptis į specialistus pagalbos laiku. Tai gali būti nelengva: labai dažnai žmogus nesupranta arba neigia, kad jam ji reikalinga, dar blogiau – kai tai neigia ir artimieji.
Registracija pas psichikos sveikatos specialistus yra tiesioginė, jokių nukreipimų ar siuntimų per šeimos gydytoją nereikia.
Nuo ko pradėti, kai nežinote, kokios būtent pagalbos artimajam reikia? Tokiu atveju, įvertinkite situaciją:
1. Jei įžvelgiate grėsmę artimojo sveikatai, nedelsdami kvieskite pagalbą bendruoju pagalbos telefonu.
2. Jei pastebėjote keistą, nesuprantamą, neadekvatų artimojo elgesį, bet grėsmės neįžvelgiate, pabandykite apie tai pasikalbėti. Pokalbio tikslas – sukurti pasitikėjimą ir tada padrąsinti kreiptis pagalbos į specialistus. Galite padėti tai padaryti ir konkrečiai: užregistruoti konsultacijai to asmens poliklinikos psichikos sveikatos centre.
Tokie centrai yra visose poliklinikose, registracija pas psichikos sveikatos specialistus yra tiesioginė, jokių nukreipimų ar siuntimų per šeimos gydytoją nereikia. Jeigu įmanoma, galite paskirtu laiku palydėti: jūsų suteikta informacija gali būti labai svarbi vertinant asmens būseną, sutrikimo priežastis.
Kaip ir kam kalbėtis?
Kartais nebūna lengva įtikinti, kad pagalba būtina. Švelniai, kantriai, be pykčio aiškinkite, jog pokalbis su specialistu gali padėti jaustis ramiau, geriau miegoti ir pan. Labai svarbu ne pulti klausinėti, aiškintis, kalbėti, o tiesiog pagalvoti, kuriuo iš netoliese esančių artimųjų sutrikęs žmogus pasitiki labiausiai, su kuriuo turi geriausią emocinį ryšį, kuris geriausiai geba išlikti ramus -– tas ir turėtų bandyti išlaikyti kontaktą, kalbėtis.
Jokiu būdu neturi dalyvauti daug žmonių, kurie dar tarpusavyje ginčytųsi, ką daryti, siūlytų savo versijas, reikštų emocijas. Sutrikusiam žmogui tikrai pakanka įvairių dirgiklių jo paties viduje, pojūčiuose, mintyse ir jausmuose, todėl reikia pasistengti kiek galima jų sumažinti išorėje, užtikrinti saugią, netriukšmingą aplinką.
Pradėti bendravimą net ne nuo žodžių, o nuo ramių judesių ir veido išraiškos, akių kontakto, galbūt – prisilietimo, apkabinimo (jei žmogus leidžiasi), ramios balso intonacijos, tiesiog parodant, kad esate kartu, sudaryti saugią, jaukią, keliančią pasitikėjimą atmosferą.
Klausti, kalbėti reikia trumpais, aiškiais, konkrečiais sakiniais, tiesiog – „aš esu čia, su tavimi“, „man svarbu, kaip tu jautiesi“, galbūt – paklausti, „kas atsitiko“, „ką tu jauti“, pasitikrinti, ar žmogus nori kalbėti, išsakyti, kas su juo vyksta, o galbūt – tiesiog pabūti, išbūti su juo. Jei žmogus kalba – tiesiog klausykite, palaikykite akių kontaktą, išlaikykite ramią veido išraišką.
Net jei kalba jus gąsdina, yra nesuprantama, jokiu būdu nesistebėkite, nepamokslaukite, nepulkite prieštarauti ar aiškinti, kad viskas yra kitaip – tiesiog išklausykite, jei galimi prisilietimai ar apkabinimas – taip ir padarykite. Kai žmogus nurims, apgalvokite, kaip padėsite jam kreiptis pagalbos į specialistus.
