Prancūzų ir amerikiečių virtuvėse suvartojama daug riebalų, tačiau nutukusių žmonių daugiau JAV
Kasmet atliekama begalė tyrimų, siekiant pagrįsti vienos ar kitos dietos veiksmingumą. Žmonės domisi, kaip jų savijautą veikia mityba ir gyvenimo būdas. Atlikus valgymo elgsenos tyrimus, paaiškėjo, kad prancūzai vartoja itin daug sočiųjų riebalų, o daugeliui patiekalų gaminti ir skaninti naudojamas sviestas. Tačiau kas išdrįs prieštarauti, kad sviestas pagardina patiekalus? Tyrimo rezultatai taip pat atskleidė, kad prancūzai daugiau rūko ir mažiau sportuoja nei amerikiečiai. Vis dėlto, nepaisant prancūzų nesveiko gyvenimo būdo, jų sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis yra mažesnis nei JAV, mažiau ir nutukimo atvejų. Amerikiečių mokslininkai galvojo, kad tai susiję su raudonuoju vynu, kurio Prancūzijoje išgeriama itin daug. Bet alkoholis pažeidžia kepenis, silpnina imunitetą. Todėl buvo mėginta vieną iš medžiagų – polifenolį – įdėti į maisto papildus. Deja, pakartotiniai tyrimai teigiamo rezultato nedavė. Tada pažvelgta į prancūzų valgymą: jie valgo ilgai, ramiai, lėtai, mėgaujasi maistu. Amerikiečiai valgo greitai, bėgte, valgydami dirba dar kitus darbus.
Domėjimasis dietomis primena anekdotą apie ežiuką
Prieš dešimtmetį buvo populiarus anekdotas apie ežiuką, kuris, eidamas mišku, pamiršo kvėpuoti ir numirė. Ši liūdna istorija primena kai kuriuos žmones, kurie dėl psichologinių ir fiziologinių priežasčių itin susidomi savo mityba. Dažniausiai žmonės, laikydamiesi dietų ir nesulaukę trokštamo rezultato, linkę dar labiau sugriežtinti ją ar prisigalvoti papildomų taisyklių, kurios tik dar labiau atitolina nuo siekiamų rezultatų ir sukelia medžiagų apykaitos sutrikimų.
„Viešoje erdvėje pasklidę įvairūs apribojimai mityboje dažniausiai sukelia pernelyg didelį susidomėjimą, kuris ilgainiui tampa nekontroliuojamu potraukiu domėtis. Tačiau žmonės pamiršta, kad tinkama mityba skirta ne svoriui mesti, o pasirūpinti savo sveikata, kad gautume kuo daugiau reikalingų medžiagų, – komentuoja A.Jauniškytė-Ingelevičienė. – Deja, neturėdami pakankamai žinių, žmonės klaidingai vertina informaciją ir, nepasitarę su specialistais, susikuria sau dietą, kuri nėra naudinga.“
Pavalgiau, pamiršau ir einu džiaugtis gyvenimu
Laikydamiesi dietos, žmonės linkę visiškai atsisakyti vieno ar kito produkto. Dar blogiau, jei absoliučiai atsisakoma tam tikros maisto produktų grupės. Specialistų teigimu, valgyti reikėtų kuo įvairesnį maistą, kad organizmas gautų kuo daugiau reikalingų ir naudingųjų medžiagų. Koks sudegusio ar perkepto maisto skonis? Žinoma, blogas, nes yra kartus. Tokio maisto reikėtų vengti valgyti ir dėl jame susidariusių kancerogenų.
Kitas kraštutinumas – žaliavalgystė, kai žmonės valgo termiškai neapdorotą maistą. Tai yra taip pat žalinga, kaip perkeptas maistas. „Ne kartą konsultavau pacientus, kurie skundėsi, kad jiems nepavyksta būti ištikimu žaliavalgiu, nes nuolat svajoja apie didkepsnį. Tokiems žmonėms atsakau, kad tai – normalus kūno poreikis, juk visada draudžiamų dalykų norisi labiau. Todėl rekomenduoju išpildyti tokį organizmo troškimą. Vis tik valgymas neturi kelti psichologinės įtampos. Pavalgiau, pamiršau ir einu džiaugtis gyvenimu, nes tam ir gimiau šiame pasaulyje“, – patirtimi dalijasi specialistė.
Riebalai – vertingas maisto medžiagų šaltinis
Pastaraisiais šimtmečiais gerokai pasikeitė maistui skirtų produktų kokybė ir net mūsų vartojamo maisto sudėtis. Seniau gyvuliai buvo šeriami žole, o ne pašarais, todėl mėsoje sočiųjų riebalų, vadinamų omega-3, buvo daugiau. Jų mes gaudavome su mėsa, kiaušiniais, žuvimi ar pienu, taip pat valgydavome daugiau sėklų, riešutų. Mūsų protėvių mityba buvo labiau praturtinta omega-3, nepaisant to, kad aliejaus pasirinkimas buvo ženkliai mažesnis.
Šalia nuolat patiriamo streso, nemigos, mažo fizinio aktyvumo, omega-3 trūkumas taip pat labai prisidėjo prie šiuolaikinių lėtinių ligų augimo. „Pasikeitus mūsų mitybai, būtina suprasti, kad trūkstamas maisto medžiagas būtina kompensuoti. Mums ypač svarbus omega-3 ir omega-6 santykis organizme. Omega-3 riebalų rūgščių pagrindiniai šaltiniai – linų ir sėmenų aliejus, žuvų taukai, rapsų aliejus“, – vardija A. Jauniškytė-Ingelevičienė. Omega-3 riebalų rūgštys svarbios smegenims, akių tinklainei, širdžiai. Dėl per mažo omega-3 riebalų rūgšių kiekio, per didelio omega-6 ir omega-3 santykio (kai gauname per daug omega-6 ir per mažai omega-3 riebalų rūgščių) vystosi įvairūs pažeidimai, lėtinės ligos. Rapsų aliejuje yra mažas omega-6 ir omega-3 santykis, t. y. jame pakankamai daug omega-3 ir nedaug omega-6. Alyvuogių aliejuje yra daug mononesočiųjų riebalų, omega-6 ir omega-3. Svarbu atkreipti dėmesį, kad šių riebalų rūgščių organizmas nesintetina, todėl kuo daugiau jų reikėtų gauti su maistu.
Straipsnio šaltinis – VRP Hill+Knowlton Strategies
