Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos duomenimis, Lietuvoje iš viso yra apie 150 tūkst. silpnaregių. Sunkius regėjimo sutrikimus turi apie 30 tūkst. žmonių. Neregintieji ir silpnaregiai susiduria su integracijos problemomis – sudėtinga susirasti darbą, aplinkiniai neretai nežino, kaip su jais bendrauti, dažnai yra linkę gailėtis negalią turinčių žmonių.
Tapus neregiu – keistųsi profesija
Kaip pasikeistų jūsų gyvenimas, jeigu netektumėte regėjimo? Marius Maželis (34 m.) pasakoja, jog, vaikystėje patyrus galvos traumą, regėjimas pradėjo blogėti ir galiausiai nuo 22-ejų jis visiškai nebemato. Nors pradžioje buvo sunku, tiek jis pats, tiek ir tėvai apsiprato su šiuo pokyčiu, o iš buvusio draugų būrio liko tikrieji.
Socialinio projekto „#KasJeigu ir #IšTikrųjų“ metu buvo pakalbinti du žmonės – neregys Marius ir kelių inžiniere dirbanti matanti Rūta Akučkaitė (28 m.). Abu projekto herojai gavo vienodus klausimus apie emocinę būseną, darbą, finansinę situaciją ir santykius. Vienas jų pasakoja, kaip netekus regėjimo viskas keitėsi iš tikrųjų, o kitas – dalijasi pamąstymais, kaip tektų gyventi, jeigu daugiau nebematytų.
„Tai mane privertė susimąstyti, kaip keistųsi darbo, finansinė situacija, jei nebegalėčiau matyti. Turiu įsipareigojimų, vadinasi, netekus regėjimo, nebegalėčiau dirbti to, kuo užsiimu dabar. Reiktų galvoti, ką daryti, kaip kuo greičiau viską išmokti iš naujo, įgyti kitą profesiją“, – pasakoja Rūta.
Tuo metu Marius dalijasi savo patirtimi – nors planavo tapti istoriku, šiuos mokslus studijavo Šiaulių universitete, netekus regėjimo, jis pasirinko masažuotojo kelią.
„Pasaulyje plačiai žinoma, jog neregiai – puikūs masažuotojai. Tad tai – natūralus pasirinkimas, kuriuo aš džiaugiuosi“, – sako Marius.
Nori galimybės realizuoti save, ne gailesčio
Su kokia emocine būsena susiduria žmonės, netekę regėjimo, kol išmoksta prisitaikyti prie kitokio gyvenimo?
„Būna įvairių atvejų. Vieni – šviesūs, pozityvūs žmonės, jie prisitaiko lengviau, antri – nusivilia gyvenimu, treti – kažkur per vidurį. Kitaip tariant – nematantieji jaučiasi lygiai taip pat kaip ir mes visi – įvairiai“, – sako Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė.
Pasak jos, neregiams ir silpnaregiams labai svarbu, jog šie žmonės būtų priimami kaip lygiaverčiai visuomenės nariai, kad galėtų save realizuoti ir sulauktų daugiau visuomenės palaikymo, o ne gailesčio.
Dauguma nėra pasiruošę „juodai dienai“
„Turbūt kiekvienas suprantame, jog regėjimo netekimas – sudėtingas išgyvenimas. Bet kokia netikėta nelaimė gali stipriai sukrėsti visapusiškai. Mūsų visuomenė dar tik mokosi prisiimti atsakomybę už save bet kurioje situacijoje – pozityvioje ir sunkioje. Neretai vis dar tikimės, jog, ištikus nelaimei, mumis kas nors pasirūpins – valstybė arba artimieji.
Nors iš tiesų brandžios visuomenės požymis – gebėjimas iš anksto pasirūpinti savimi ir vaikais bet kuriuo atveju“, – teigia Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas Artūras Bakšinskas.
Šiais metais atlikto visuomenės nuomonės tyrimo duomenimis, nelaimingų atsitikimų atvejais daugelis Lietuvos gyventojų pirmiausia tikėtųsi valstybės paramos – net 71 proc. savo išaugusius poreikius tikėtųsi padengti iš valstybės išmokos, 43 proc. gyventojų pasikliautų asmeninėmis santaupomis.
Apklausos duomenimis, net 63 proc. gyventojų nemano, kad valstybė jiems galėtų padėti ištikus nelaimei. „Apklausa atskleidė tam tikrą mūsų visuomenės paradoksą – ištikus nelaimei trys ketvirtadaliai gyventojų pirmiausia atsigręžia į valstybę, nors ir yra įsitikinę, kad valstybės galimybės padėti žmogui nelaimės atveju yra labai ribotos“, – atkreipia dėmesį A.Bakšinskas.
„Labai svarbu būti pasiruošus galimai nelaimei, nes nė vienas negalime žinoti, kas nutiks rytoj ar po valandos. Regėjimas – viena iš svarbiausių žmogaus juslių, kurią praradus reiktų iš esmės keisti savo gyvenimą. Todėl ir norime visus paraginti atkreipti dėmesį į nereginčius žmones bei visais būdais rūpintis savimi bei savo artimaisiais“, – sako pašnekovas.
