Kas tas dirbtinis sfinkteris?
Šlapimo nelaikymas ženkliai pablogina gyvenimo kokybę, neigiamai veikia socialinį aktyvumą ir darbingumą, todėl šios komplikacijos negalima ignoruoti, būtina ją veiksmingai gydyti. Vienas populiariausių pasaulyje pooperacinio šlapimo nelaikymo gydymo būdų – dirbtinio sfinkterio implantavimas.
Chirurginiu būdu implantuojamas dirbtinis sfinkteris padeda kontroliuoti visišką šlapimo nelaikymą jau keturis dešimtmečius. Atsiradęs Amerikoje, kur iki šiol plačiai ir sėkmingai naudojamas, prigijo ir Vakarų Europos šalyse. Lietuvoje dirbtinį sfinkterį kriterijus atitinkantiems pacientams Valstybinės ligonių kasos kompensuoja nuo 2018-ųjų metų. Iki tol visi norintys dirbtinį sfinkterį įsigydavo savo lėšomis.
Dirbtinį sfinkterį kriterijus atitinkantiems pacientams Valstybinės ligonių kasos kompensuoja nuo 2018-ųjų metų.
Iki pusantros valandos trukmės dirbtinio šlaplės rauko implantavimą vyrams šalyje atlieka Vilniaus Santaros klinikų urologijos dienos chirurgijos skyriaus vyr. ordinatorė doc. Aušra Černiauskienė ir Kauno klinikų Urologijos klinikos minimaliai invazinės ir rekonstrukcinės urologijos sektoriaus vadovas, gydytojas urologas doc. Darius Trumbeckas. Lietuvoje implantuojamas iš dviejų dalių sudarytas, šveicarų gamybos dirbtinis sfinkteris.
„Dirbtinius sfinkterius implantuojame nuo 2013-ųjų metų. Pirmieji ligoniai patys juos pirko, nes tada dirbtiniai sfinkteriai nebuvo kompensuojami iš valstybės biudžeto. Sfinkteriai yra brangūs, todėl ne kiekvienas ligonis, kuris turėjo šlapimo nelaikymą, galėjo juos įsigyti, kol šie netapo kompensuojami, – pasakoja gydytoja urologė A.Černiauskienė.
– Pirmieji Baltijos šalyse dirbtinius sfinkterius pradėjo implantuoti Estijos urologai, pasidaliję savo patirtimi ir su mumis. Latvija šių operacijų kol kas neatlieka. Vėliau implantuoti mokėmės iš kolegų urologų prancūzų, kurie yra vieni dirbtinio sfinkterio autorių.“
Aktualu po prostatos šalinimo
Urologė A.Černiauskienė pabrėžia, kad dirbtinio sfinkterio implantavimas mūsų šalyje kompensuojamas vyrams, kuriems nustatytas didelio laipsnio šlapimo nelaikymas. Su tuo dažniausiai susiduria asmenys po prostatos pašalinimo dėl vėžio ar dėl gėrybinio prostatos padidėjimo, kai pažeidžiamas šlaplės sfinkteris. Taip pat po spindulinio gydymo, po šlaplės operacijų ir traumų.
Nors prostatos vėžys nėra jaunų žmonių liga – dažniausiai ji diagnozuojama šešiasdešimties ir daugiau metų sulaukusiems vyrams, kartais tenka operuoti ir kur kas jaunesnius, dirbančius vyrus. Ypač tokiems pacientams kelia didelį susirūpinimą stiprus šlapimo nelaikymas.
„Dirbtinis sfinkteris pacientui šiuo metu Lietuvoje gali būti implantuojamas, kuomet ištyrus urologui, pacientui nustatoma III – sunkaus laipsnio šlapimo nelaikymas, esant sfinkterio nepakankamumui po prostatos operacijų. Sfinkterius taip pat galima implantuoti po nesėkmingo šlapimo nelaikymo gydymo pošlapliniais raiščiais, kai nustatomas vidutinis arba sunkus šlapimo nelaikymo laipsnis, kai onkologinė liga stabili, vargina dideli nepatogumai ir reikšmingai nukenčia gyvenimo kokybė bei nesitikima, kad pakartotinė pošlaplinio raiščio operacija bus veiksminga,“ – sako urologė.
Sfinkteris gali būti implantuojamas ir po prostatos pašalinimo operacijos.
Literatūros duomenimis, sfinkteris gali būti implantuojamas ir po prostatos pašalinimo operacijos, kai yra atliktas spindulinis gydymas, tačiau tokiu atveju visada įspėjama, kad operacijos rezultatai gali būti blogesni.
Svarbu sąmoningumas ir pirštų miklumas
Kauno klinikų gydytojas urologas D.Trumbeckas dirbtinį sfinkterį vadina auksiniu šlapimo nelaikymo gydymo standartu, esant sunkiam šlapimo nelaikymui, tačiau priduria, kad tai yra sudėtingas mechaninis įrenginys, todėl per penkerius metus po implantavimo gali pasitaikyti vienokių ar kitokių komplikacijų: „Daliai pacientų nuolat spausdamas šlaplę sfinkteris gali sukelti eroziją – šlaplės prakiurimą. Tokiais atvejais sfinkterį tenka pašalinti arba pakeisti nauju.“
Dažniausiai pasitaikančios šios operacijos komplikacijos yra šlaplės erozijos (4–10 proc.) ir infekcijos (0,46–7 proc.). Sfinkterio mechanikos sutrikimai nustatomi nuo 5,6 proc. iki 11 proc. atvejų. Gali būti tarpvietės, kapšelio srities skausmai, tačiau jie dažniausiai per kurį laiką praeina. Retai pasitaiko kitokių komplikacijų, susijusių su operacija ar anestezija.
Urologas D.Trumbeckas pabrėžia, kad svarbi sąlyga, jog pacientui būtų implantuotas dirbtinis sfinkteris – jo sąmoningumas ir gebėjimas savarankiškai pirštais mikliai valdyti sėklidės dydžio sfinkterio pompą:
„Dirbtinis sfinkteris laiko užspaudęs šlaplę ir užėjus norui šlapintis - prisipildžius pūslei, žmogus pats turi paspausti mygtuką, kuris implantuojamas kapšelyje. Sfinkteris atsidaro ir šlapimas išteka. Iš patirties galiu pasakyti, kad pacientai dirbtinį sfinkterį toleruoja gerai, prie svetimkūnio lengvai priprantama ir šis prietaisas žmogų išties padaro laimingu.“
Dirbtinio sfinkterio negalima implantuoti, kuomet nustatoma, jog esama odos ar šlapimo infekcijos, šlapimo takų obstrukcijos, kai pacientas turi daug gretutinių ligų, kontraindikacijų operacijai, anestezijai ar medikamentams, o taip pat asmenims, kurie nesugebėtų valdyti sfinkterio pompos mygtuko arba negalėtų suprasti, kaip elgtis po sfinkterio implantacijos.
