1. Kaip atsisveikinti su iliuzijomis
Gyvenime neišvengsite sunkumų ir nebūsite apsaugoti nuo purvo. Dauguma stengiasi, kaip įmanydami, kartais jiems šiek tiek pasiseka, bet visi norime tiesiog užmiršti tai, ko nepasiekėme ir niekada nepasieksime. Nė vieno dalyko gyvenime nereikia laikytis iš visų jėgų įsikabinus. Buvo ir pražuvo. Galime savo nesėkmes apraudoti, bet nebūtina kartu su jomis pasilaidoti.
2. Kaip išsigydyti sielos žaizdas
Labiausiai padeda rūpinimasis kitais, šiek tiek – apsipirkimas ir, aišku, naujas flirtas. Nors daugeliui labai naudingas fizinis krūvis, bet tai tikrai ne man. Geriau jau krūvelė žurnalų – tai leidžia apraminti jausmus ir netgi šiek tiek pataisyti nuotaiką. Tačiau bet kokia priemonė, kurios griebiatės, kad sumažintumėte dvasinį skausmą, jums atima galimybę išgyventi tas auksines akimirkas, kurias mums kartais suteikia liūdesys. Jei iki šiol jums sekėsi, o dabar jaučiate, kad gyvenimas griūva, kartais galite rinktis tą griūtį tiesiog išgyventi. Iš pradžių jūs verksite, raudosite, rėksite, vėl kūkčiosite į pagalvę, bet gėla vis vien kažkada išsisklaidys, padovanodama ją išgyvenusiam žmogui dvi dovanas: švelnumą ir šviesų požiūrį į pasaulį.
3. Kaip išbristi iš tamsos
Kai skendėji tamsoje, pravartu prisiminti, kad tai tarsi šešėlių žaismas: tamsa, šviesa, tamsa, šviesa, prieblanda... Arba kai maudaisi saulės spinduliuose, bet pastebi, kad dangus niaukiasi, juk iškart pagalvoji: o Dieve, štai ir vėl tas juodas etapas, vėl bus šalta ir nyku. Bet galbūt tada prisiminsi tą paskutinį kartą, kai skendėjai tamsoje – tavo draugai savo buvimu tarsi liejo į tamsą šviesos spindulius, gal dar ateis į galvą koks juokelis, kuriuo save guosdavai, tas vienas žingsnis, kurį anąkart žengei šviesos link ir dar kažkas, kas tada padėjo.
4. Kaip surasti savo vietą po saule
Mane augino skausmas ir nesėkmės, tai man padėdavo atsitiesti ir surasti tikrąją save. Man reikėjo suvokti, kad nieko gero nebus, jei pamėginsiu įsprausti save į kitų supratimą, kokia turėčiau būti, tuo labiau, kad atitikčiau kažkieno rafinuotą požiūrį. Gal kažkieno nuomone, turėčiau mėgti juodąjį šokoladą? Ne, aš mėgstu pienišką – paduokite mane į teismą!
5. Kuo užpildyti tuštumą
Tik meile. Iš savo mokytojų išmokau paprastą dalyką: jei norisi skanėstų, o gal vyro, o gal nusipirkti ką nors brangaus, tą tuštumą galima užpildyti vien tik meile – pasnausti apsikabinus mylimą šunį, nieko negalvoti, o galbūt pagiedoti savo bažnyčios chore – kad ir pro šalį.
6. Kaip suprasti, ko mes iš tikrųjų norime
Tereikia prisiminti, ko troškome kūdikystėje: sušalus atsidurti šilumoje, pasijutus vienišam, būti apkabintam, iš tuštumos atsidurti gausybėje. Užuot keitus pasaulį, kartais gerai pasinerti į karštą vonią: suprantant, kad esi verta dėmesio, kokia bebūtum išsigandusi ar nešvari.
7. Kaip neįstrigti savo įsitikinimuose
Galime rinktis: ar norime įstrigti savo įsitikinime, kad esame teisūs, tarsi kalėjime, ar pripažinti, kad galbūt klydome – tada galėtume laisvai įkvėpti.
Žmonės mėgsta priminti: „Norėdamas atleisti kitam, pirmiausia atleisk sau.“ Kaip miela! Ačiū, kad pranešėte. Iš dalies – taip. Iš dalies – ne. Atleidimas nėra susijęs su logika. Racionalus pradas tikina, kad esame teisūs. O tai reiškia, kad taikos nebus. Racionalus protas mėgsta mums prieš miegą pasekti pasakėlę apie tai, kaip mus kažkas įžeidė. Taigi, galime rinktis: ar norime įstrigti savo įsitikinime, kad esame teisūs, tarsi kalėjime, ar pripažinti, kad galbūt klydome – tada galėtume laisvai įkvėpti.
8. Kaip pagaliau atleisti
Tai visai nereiškia, kad turėtumėte norėti papietauti su tuo, kuriam atleidote. Jūs tarsi bandote šiek tiek atitraukti iki kaklo užtrauktą užtrauktuką. Kaip yra gražiai pasakęs Lewis‘as B.Smedes‘as: „Atleisti – reiškia paleisti į laisvę kalinį – ir suprasti, kad tuo kaliniu buvai tu.“ Tik gaila, kad kelias į atleidimą nėra trumpas: kad išgydytum žaizdą, turi ją atverti. Atleidimas reiškia viena – kad tu nebenori smogti atsakomojo smūgio. Nebūtina kartu su tuo žmogumi leisti atostogas, bet atsakydami blogiu į blogį, mes liktume košmaro spąstuose.
9. Kas bendro tarp slidinėjimo ir gyvenimo
Pradėjau slidinėti vos prieš keletą metų, ir vis dar turiu problemų dėl pusiausvyros. Griūnu, kartais negaliu atsikelti, bet man patinka tai, kas vyksta tarp mano baimės, griuvimų ir nevilties. Juk viskas taip – kaip realiame gyvenime.