Jau 30 metų bendrus projektus Ukrainoje įgyvendinantis R. van Vorenas su nerimu seka naujienas apie ten gyvenančius pažįstamus, kolegas ir pasakoja apie Ukrainoje įdiegtą psichologinės pagalbos programą „samopomoč“, per trumpą laiką sulaukusią didžiulio susidomėjimo.
„Stebėdamas juos, dirbdamas su jais įsitikinu, kad ukrainiečiai yra nenugalimi – šios tautos negalima užkariauti. Tačiau laisvės kaina bus didžiulė, o pasekmės aidės per ateinančias kartas“, – rašo R. van Vorenas.
„Kiekvieną vakarą mes kalbamės telefonu. Iš dalies, kad pakelčiau jam nuotaiką, iš dalies, kad įsitikinčiau, jog jam viskas gerai. Kol rašau šias eilutes, žinomas Ukrainos psichiatras Semionas Gluzmanas, prieš kelis metus lankęsis konferencijoje Kaune, sėdi savo bute penkioliktame daugiabučio aukšte Kyjivo priemiestyje Obolone. Jis yra Kyjivo šiaurėje – labai arti fronto linijos. Kasdien tolumoje girdisi raketų šūviai, o kartais raketa nukrypsta nuo kurso ir nukrinta netoliese. Prieš kelias dienas tiesioginio smūgio sulaukė toje pačioje gatvėje esantis daugiabutis ir buvo beveik visiškai sugriautas.
Gluzmanas yra ne tik Ukrainos psichiatrų asociacijos įkūrėjas ir prezidentas, bet ir buvęs politinis kalinys, dešimt metų praleidęs lageryje ir tremtyje, nes atskleidė sovietų politinį piktnaudžiavimą psichiatrija. Dabar, karo Ukrainoje metu, daugelis žmonių prašė jį palikti savo butą, bet veltui. Jis atsisako išeiti ir užleisti savo „laisvės erdvę“ dėl rusų įsibrovėlių, kaip pats sako. Vietoj to jis dirba dieną ir naktį, rašo tinklaraščius ir organizuoja pagalbą Ukrainos kolegoms bei aukoms, nukentėjusioms nuo Rusijos aviacijos bombardavimų. Kelios psichiatrijos įstaigos buvo subombarduotos, kai kurios visiškai sunaikintos, pavyzdžiui, Černigovo psichiatrijos ligoninės rūsiuose kartu su personalu dabar yra 280 pacientų.
Jau daugiau nei 30 metų kartu su Semionu Gluzmanu dirbu Ukrainoje ir per daugelį metų įgyvendinome šimtus didelių ir mažų projektų. Mačiau visus šalies kampelius, pažįstu ir draugauju su daugeliu Ukrainos psichiatrų, slaugytojų ir kitu personalu, taip pat su pacientais ir šalies socialinės globos namų gyventojais. Todėl dabar visą dieną sėdžiu prie telefono ir tikrinu, ar jiems viskas gerai, ar dar gyvi ir saugūs, nes yra arti fronto linijos.
Stebint, kas dabar vyksta, kraujuoja širdis, o naktimis nemiegu. Esu susirūpinęs dėl savo draugų ir dėl asmenų, kuriems reikalinga psichologinė pagalba, likimo. Jie baisisi beatodairiškais sprogdinimais, kurie per kelias savaites tik stiprėjo. Esu labai susirūpinęs dėl trumpalaikių ir ilgalaikių psichologinių šio karo padarinių.
Tuo pačiu labai didžiuojuosi savo draugais. Jie, nepaisant visko, išlaiko pakilų nusiteikimą, išsaugo humoro jausmą ir daro viską, kas įmanoma, kad padėtų tautiečiams išgyventi šį siaubingą jų gyvenimų ir gyvybingumo puolimą. Stebėdamas juos, dirbdamas su jais įsitikinu, kad ukrainiečiai yra nenugalimi – šios tautos negalima užkariauti. Tačiau laisvės kaina bus didžiulė, o pasekmės aidės per ateinančias kartas.
Nuo pat karo pradžios dirbome kurdami psichologinės pagalbos programą Ukrainos gyventojams. Mums, tam tikra prasme, pasisekė, nes, po suklastotų prezidento rinkimų Baltarusijoje 2020 m. rugpjūtį ir masinių represijų prieš protestuotojus, sukūrėme saugią internetinę psichologinės pagalbos programą rusų kalba, skirtą valstybės represijų aukoms.
Programa, vadinama „samopomoč“ (liet. pagalba sau), teikia patarimus, kaip išlaikyti psichinę sveikatą didelės psichologinės prievartos metu, kaip padėti sau ir kur kreiptis profesionalios pagalbos, kai patys nebesusitvarkote. Per pirmuosius metus pavyko suteikti 600 nemokamų konsultacijų žmogaus teisių gynėjams ir kankinimų aukoms. Visus juos konsultavo diplomuoti rusakalbiai psichikos sveikatos specialistai, kurių specializacija – psichotrauma. Svetainėje turėjome beveik 30 000 aktyvių vartotojų ir apie 2 milijonus peržiūrų „Facebook“.
Per kelias dienas pasirodė ir ukrainietiška „samopomoč“ versija. Esame socialiniuose tinkluose („Facebook“, „Telegram“, „Instagram“) ir kuriame savo svetainę ukrainiečių kalba. Per pirmąsias karo savaites „Facebooke“ buvo sulaukta daugiau nei 4 milijonai peržiūrų – tai rodo krizės mastą.
Ukrainos psichikos sveikatos specialistų komanda atsako į visus gaunamus pagalbos skambučius, o jų yra daug dešimčių per dieną. Matome, kas vyksta, matome didėjančią neviltį. Žinutės iš mamos, besislepiančios slėptuvėje nuo bombų, kurios vaikai apimti nevaldomos panikos, pranešimai iš nusižudžiusio vyro žmonos. Šiurpios istorijos, apibendrintos dviem eilutėmis, nekaltos visiškai nepagrįsto karo aukos. Karo, sukelto žmonėms tik dėl to, kad jie nori būti laisvi ir nepriklausomi.
Tuo pat metu rengiame programą, skirtą padėti psichikos sveikatos įstaigoms. Programą vykdo jaunas ir nepalaužiamas Ukrainos psichiatras, 2014 m. priverstas bėgti iš Donecko ir dabar jau antrą kartą yra karo pabėgėlis Lvive. Mažais furgonais pagalbą pristatome tiesiai į institucijas, dažnai labai pavojingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, į nuolat bombarduojamą Černigovo miestą prie Baltarusijos sienos, kur civiliai gyvena rūsiuose, be šildymo, dujų, elektros ir vandens.
Gauname širdį draskančių nuotraukų, tačiau tai, kad galime padėti – įkvepia vilties. Šios tautos negalima palaužti net beatodairiškais Rusijos agresoriaus bombardavimais ir naikinimais“, – rašo prof. Robertas van Vorenas.
