Medicinos profesorius Steve'as Cole'as iš Kalifornijos universiteto sako, kad būti vienam ir jaustis vienišam – tai du skirtingi dalykai. Vienatvė – tai jausmas, kad mes turime mažiau reikšmingų socialinių ryšių negu norėtume. Žinoma, viskas labai individualu, kadangi vienam užtenka ir vieno draugo, kitiems per mažai ir dešimties žmonių šalia.
Mokslininkai pastebi, kad šiuo metu vis daugiau žmonių jaučia vienatvės jausmą, kuris susijęs su padidėjusiu kraujo spaudimu ir širdies problemomis. Vadinasi, vienatvė tikrąja to žodžio prasme mums sudaužo širdį, rašoma lifehacker.ru.
70-ies tyrimų analizė, atlikta 2015-aisiais, atskleidė, jog vienatvė mirties riziką padidina net 26 proc. Kai tuo tarpu depresija ir nerimo sutrikimai – iki 21 proc. „Vienatvė yra daugiau nei sielos skausmas. Tai biologinė žaizda, kuri sukelia organizmo ląstelių irimą“, – teigia S.Cole'as.
Kaip vienatvė veikia ląsteles
2007-aisiais metais S.Cole'as su kitais Kalifornijos universiteto mokslininkais atskleidė, kad tų, kurie kenčia nuo chroniškos vienatvės, ląstelės atrodo kitaip. Mokslininkai pastebėjo du esminius genetinius skirtumus tarp vienišų ir nevienišų žmonių.
- Vienišų žmonių genai, atsakingi už uždegiminę organizmo reakciją, yra kur kas aktyvesni. Tai pavojinga, nors žmogaus organizmui uždegiminiai procesai reikalingi dėl to, kad organizmas susidorotų su traumomis. Tačiau jeigu uždegiminiai procesai vyksta nuolat, sudaroma puiki terpė kitoms ligomis vystytis, pavyzdžiui, aterosklerozei, širdies ir kraujagyslių sutrikimams, neurodegeneracinėms ligoms, vėžiui ir pan.
- Tuo pačiu metu kiti genai, atsakingi už kovą su virusinėmis infekcijomis, slopsta. Šie genai yra atsakingi už specialių baltymų gamybą, kurie užkerta kelią virusų dauginimuisi organizme.
Streso metu kylančios organizmo uždegiminės reakcijos logiškos, tačiau kodėl pats organizmas nenori kovoti su virusais? S.Cole'as aiškina tai kaip biologinį kompromisą. Įprastai organizmas su bakterijomis kovoja padedamas uždegiminių procesų. Tačiau tipinė reakcija į virusus sukuria tinkamą terpę bakterijoms daugintis, tad organizmas turi rinktis, kurią iš dviejų reakcijų aktyvinti.
S.Cole'as taip pat mano, kad reakcija į chronišką vienatvę ne taip stipriai skiriasi nuo kitų chroniško streso šaltinių reakcijos, t. y. žemo socioekonominio statuso, potrauminio sindromo. Jo išvadas patvirtina ir kiti moksliniai tyrimai, teigiantys, kad vienatvę patiriantys žmonės yra linkę į chroniškus susirgimus ir sunkiau susidoroja su ligomis.
TAIP PAT SKAITYKITE: Teisininkas atsako. Kelerių metų vaikas gali likti vienas namuose?
Kaip įveikti vienatvės pasekmes?
Vienatvė – tai lyg užburtas ratas. Kuo labiau jaučiamės izoliuoti, tuo didesnę grėsmę patiriame, o kuo didesnė grėsmė mus supa, tuo labiau mes veržiamės link izoliacijos.
Kai kurių tyrimų duomenimis, ląstelių simptomai silpsta, kai praeina vienatvės jausmas. Visgi, S.Cole'as mano, jog nepakanka įrodymų, kurie teigia, kad bandymai žmogų paversti mažiau vienišu, veikia.
Kur kas efektyviau vertinamas bandymas sugrąžinti žmogui gyvenimo prasmę. Pavyzdžiui, viena labdaringa organizacija Los Andžele suvienijo vienišus pagyvenusius žmones ir pradinukus. Padėdami mokiniams ruošti pamokas ir juos prižiūrėdami, pagyvenę žmonės jaučiasi laimingesni, sveikesni, turintys tikslą.
Žinoma, organizmui kartas nuo karto stresas reikalingas, todėl ir vienatvė – būtina, o jos periodai mūsų gyvenime – natūralūs. Tačiau S.Cole'o nuomone, dabartinė vienatvės situacija primena epidemiją, su kuria reikia kovoti, kadangi ji mums pavojingesnė nei depresija ar nerimas, kurių taip baiminamės.
