Kaip pasakojo Ugnė, jos su vyru istorija prasidėjo nuo meilės iš pirmo žvilgsnio.
„Pamačiusi būsimą vyrą, iš karto supratau, jog tai gyvenimo dovana, ir po 2 savaičių nusprendžiau gyventi su juo kartu. Būdama 19 metų, jau tapau žavios mergytės mama. Kai dukrelei sukako dveji, vėl pradėjau lauktis, tačiau šis nėštumas baigėsi persileidimu. Supratau, kad būna visko, reikia bandyti vėl. Deja, taip greitai, kaip tikėjausi, pastoti nebepavyko. Čia ir prasidėjo tikroji drama“, – atviravo moteris.
Dveji metai – gana ramūs
Pirmuosius dvejus metus, per kuriuos nepavyko pastoti, Ugnė jautėsi gana ramiai. Trečiaisiais pradėjo domėtis, skaityti ir svarstyti, kad jau reikėtų pasitikrinti, tačiau vis delsė, nes tikėjosi, kad pavyks pastoti natūraliai.
„Tikriausiai reikia subręsti psichologiškai pirmam vizitui pas gydytoją, kurio metu pasakai – man nepavyksta pastoti. Prieš tai tenka tai pripažinti sau pačiai. Tai padaryti išdrįsau tik po daugiau nei trejų nevaisingų metų. Ginekologė atliko pagrindinius tyrimus, nieko bloga nerado. Skyrė kiaušintakių praeinamumo tyrimą, kuris atliekamas ligoninėje. Rašydama siuntimą, gydytoja pasakė, kad tikriausiai tai ir bus problema. Esą kai man pravalys kiaušintakius, pagimdysiu dar 8 vaikus. Tyrimas parodė, kad mano kiaušintakiai praeinami. Jų „pravalyti“ nereikėjo. Laukimo ir vilties kupini, prabėgo dar keleri metai“, – prisiminė pašnekovė.
Į kovą stojo vyras
Gavusi gerus tyrimų atsakymus, ginekologė užsiminė, kad reikėtų ištirti vyrą. Ši misija – tyrimams įkalbėti vyrą, – anot Ugnės, matyt, viena sunkiausių. Tam ji ruošėsi beveik metus.
Perskaičiau apie vyrų vaisingumo tyrimą ir supratau, kad, jei būčiau vyras, niekada nesutikčiau jo atlikti.
„Perskaičiau apie vyrų vaisingumo tyrimą ir supratau, kad, jei būčiau vyras, niekada nesutikčiau šio tyrimo atlikti. Tai vyriškąjį orumą žeminanti procedūra. Tie bėgantys metai man buvo labai sunkūs. Aplink vienas po kito gimė giminaičių, draugų vaikai. Pajutau, kad nenoriu būti kompanijose, kuriose yra kūdikis. Nenorėjau, kad aplinkinius glumintų mano nepaaiškinamas jaudulys, ašaros. Situaciją gelbėdavo vyro palaikymas, tačiau pamažu mūsų šeima tarsi užsivėrė nuo aplinkinių.
Kai sužinodavome, kad greitai tuoksis kokie nors pažįstami, mano pirma mintis būdavo – jie greitai turės vaikų. Giliai širdyje džiaugdavausi, kai jiems gimdavo gražūs, sveiki kūdikiai, bet kai reikėdavo susiruošti eiti į svečius, aš palūždavau, neidavome niekur. Dabar pati stebiuosi, kodėl man buvo taip skaudu, juk auginome dukrą. Tikriausiai tiems, kurie negali susilaukti vaikų, visai nesvarbu, ar jau yra vaikas šeimoje ar ne, – skausmas toks pats“, – tikino pašnekovė.
Galiausiai ji ryžosi atsargiai pasikalbėti su vyru. Jis iš karto sutiko. Norėdama palengvinti vyro užduotį, ji spermą tyrimui atvežė iš namų. Nenorėjau, kad vyras eitų pats į kliniką, kad į jį kažkas žvalgytųsi, apkalbėtų… Spermos tyrimo atsakymas buvo puikus.
Tolesni tyrimai ir pirmosios inseminacijos
Tyrimai tęsėsi toliau, tačiau jie nieko aiškaus neparodė. Buvo spėliojama – gal priežastis hormoninė, todėl buvo skirtas gydymas hormoniniais vaistais, stimuliuojantis kiaušides. Išaugdavo daug folikulų, tačiau tai nieko nekeitė. Vizitai pas medikus Ugnei tapo tarsi nuolatiniu darbu. Galiausiai ginekologė pasiūlė kreiptis į vaisingumo specialistus.
„Vėl visą savo istoriją turėjau išpasakoti kaip bažnyčioje per išpažintį… Tik bažnyčioje niekas, išskyrus kunigą, tavęs negirdi, o gydytojo kabinete, rodos, ir prietaisai klausosi. Vaisingumo gydytoja vėl paskyrė daugybę tyrimų ir rekomendavo pabandyti atlikti inseminaciją. Tas vienaskaita pavartotas procedūros pavadinimas teikė tiek vilties ir nusiraminimo! Tačiau vienaskaitos nepakako. Ginekologai vaistais sunokindavo folikulus, echoskopu nustatydavo jų dydį ir tam tikrą dieną liepdavo susileisti vaistų (vaistus suleisdavo vyras).
Nustatytą ovuliacijos dieną su vyro sperma indelyje atvažiuodavau į kliniką, kurioje būdavo atliekama ši procedūra, t. y. sperma sušvirkščiama tiesiai į gimdą. Viena po kitos (su maždaug 6 mėnesių pertraukomis) buvo atliktos 3 inseminacijos. Pastoti nepavyko. Tuo metu vienos inseminacijos kaina buvo 500 eurų, plius echoskopijos, gydytojų konsultacijos, medikamentai folikulams nokinti ir daug kitų papildomų išlaidų. Turėjau tikslą, jo siekiau, todėl visos tos procedūros, vaistai, vizitai pas gydytojus manęs visiškai nevargino. Išmokau negirdėti ir nematyti to, kas man atrodė estetiškai nesuderinama su naujos gyvybės pradėjimu“, – moteris tęsė savo pasakojimą.
Fiziškai ji jautėsi stipri ir energinga, tačiau kaskart neigiamas rezultatas ją alino ir palauždavo psichologiškai. Dar prisidėjo kaltė dėl sparčiai senkančių šeimos finansų. Galiausiai po kelių nesėkmingų bandymų ji nutarė save prieš procedūras užprogramuoti nesėkmei, todėl po procedūros sakydavo sau – tikrai nepasiseks. Buvo įsitikinusi: jei manys, kad nepasiseks, ir taip bus iš tikrųjų, jaus mažiau streso. O jei netyčia pasiseks – bus daugiau džiaugsmo.
Apie tai nepasakojo niekam
Galiausiai šeima nusprendė kuriam laikui paleisti šią idėją. Įsigijo naują butą ir paskendo įsikūrimo rūpesčiuose. Apie sudėtingą šeimos siekimą pastoti niekas nežinojo, net dukra. Kai vyras leisdavo vaistus, dukrai buvo sakoma, kad mama peršalo ar jai skauda pilvą.
„Esu labai plepi, bendraujanti, tačiau apie mūsų žygius nežinojo nei mama, nei anyta, nei teta, kuri dirba su nėščiosiomis, nei artimiausios draugės. O kartais taip norėdavosi tiesiog moteriškai išsiplepėti, nes ne visas smulkmenas paprasta pasakoti vyrui. Dabar neįsivaizduoju, kaip sugebėjau išlaikyti viską savyje, neprasitarti, nes kartais tiesiog po procedūros tekdavo dalyvauti šeimos ar draugų susibūrimuose, o nuo patirtų emocijų, atrodė, sprogsiu.
Nors apie tai nekalbėjome, bet, manau, artimieji daug ką suprato. Jie delikačiai vengė temos, kodėl mes neturime antro vaiko. O jei kas paklausdavo, atsakydavome, kad dabar nenorime keisti nusistovėjusio gyvenimo ritmo, smagu pagyventi dėl savęs. Dėl to, kad išlaikėme paslaptį, sau rašau 10 su pliusu. Ir dabar manau, kad elgiausi teisingai, nes kai visi žino, klausinėja, skambina, jauti dar didesnį spaudimą.
Atokvėpio metais ir toliau nesisaugojome, tad visada ruseno mažytė viltis – o gal pavyks pastoti, tačiau stebuklas neįvyko“, – teigė pašnekovė.
Pagalbinio apvaisinimo nesėkmės
Kai Ugnė vėl atnaujino žygius pas gydytojus, šie pasiūlė dirbtinį apvaisinimą mėgintuvėlyje. Įprasta vieno apvaisinimo kaina buvo 5000 eurų, tačiau moteriai teko papildomai primokėti už didesnes vaistų dozes. Iš viso jai buvo atliktos keturios pagalbinio apvaisinimo procedūros. Deja, visos jos buvo nesėkmingos.
„Pagalbinio apvaisinimo procedūra susideda iš dviejų dalių. Pirmiausia vaistais sunokinamos kiaušialąstės ir, pritaikius bendrąją nejautrą, ilgu švirkštu paimamos iš kiaušidžių. Paskui jos apvaisinamos mėgintuvėlyje ir, atrinkus gyvybingus embrionus, jie įsodinami į gimdą. Pirmasis kartas nepavyko, manau, dėl to, kad gydytoja, gerai nepažinodama mano organizmo, skyrė per mažas vaistų dozes, tad subrendo per mažai kiaušialąsčių. Įsodinus jas ir joms neprigijus, jau nebebuvo „atsarginių“ kitam apvaisinimui. Jei būtų likę kiaušialąsčių, nebebūtų reikėję ilgo medikamentinio paruošimo, didelių investicijų.
Toks apvaisinimas vadintųsi tarpiniu ir būtų keletą kartų pigesnis.
Po pirmosios nesėkmės gydytojai patarė pusmetį „pailsėti“. Pagalvojau – koks čia poilsis? Juk aš noriu darsyk tapti mama, o laikas bėga! Tais „poilsio“ mėnesiais jaučiausi kaip ant adatų – kad tik greičiau. Per antrąjį apvaisinimą gydytojai pavyko numatyti reikiamas vaistų dozes, subrendo pakankamai kiaušialąsčių. Bet ir tai nepadėjo.
Tačiau buvo likę užšaldytų kiaušialąsčių, tad galima buvo padaryti tarpinį apvaisinimą. Ir vėl nesėkmingai… Tada tvirtai nutariau, kad reikia pakeisti „rankas“ (specialistę, kuri tai daro). Bet ir vėl stebuklas neįvyko. Ironiška, bet vieną iš embrionų įkėlimo į gimdą procedūrų man buvo atlikta per Motinos dieną. Nuoširdžiai tikėjau šios dienos galia“, – pasakojo moteris.
Pasak jos, šiame procese labiausiai slėgė „vaikų pradėjimo mėgintuvėlyje“ eiga. Jokio psichologinio parengimo ar švelnaus žodžio, tik chirurginis, šaltas, nejaukus konvejeris, kuriame atsidūrus visi asmeniniai pasiruošimai ir stiprybė išgaruoja per pirmas sekundes. Gydytojams esi tik statistinis vienetas, dar vienas pacientas, paguldytas ant procedūrinio stalo, o po procedūrų paliktas vienišas palatoje atsigauti.
Bandymų kaina – butas
„Sudėjus visų keturių apvaisinimų, inseminacijų ir gydymo kainą, susidarytų apie 30 tūkst. eurų suma. Ne prabangus, bet vis dėlto butas. Gerai, kad visų tų pinigų nereikėjo sumokėti iš karto – jų tiesiog nebūtume turėję. Teko atsisakyti daugybės malonumų, kelionių, daiktų. Galima sakyti, dirbome dėl to, kad pastočiau. Kaskart eidama pirkti vaistų, kurie skiriami brandinti kiaušialąstėms, nešdavausi po keletą šimtų eurų.
Kartą pinigų pritrūko, tad paklausiau, ar galiu trūkstamą dalį sumokėti kitą kartą. Gydytoja atsainiai atsakė – čia jums ne bankas. Lyg elektra nutrenkė! Beje, klinikoje kabėjo plakatas, kad bankas suteikia galimybę gražiam tikslui pasiekti – teikia paskolas. Kaskart pagalvodavau – ką turi išgyventi šeima, kuri pasiima paskolą, sumoka klinikai, pastoti nepavyksta, o paskui tenka kas mėnesį mokėti įmokas už tai, kas nepavyko“, – svarstė pašnekovė.
Supratusi, kad medikų pastangos bevaisės, Ugnė nustojo pas juos lankytis. Šeima atsikvėpė finansiškai – keliavo po Italiją, Prancūziją, lepinosi Turkijos ir Egipto kurortuose. Tačiau tikros laimės abu su vyru nejautė. Užtekdavo pamatyti šeimą su mažais vaikais, ir nuotaika sugesdavo visai dienai. Vyras ramindavo, kad viskas pavyks, tik kiek vėliau. Visose kelionių vietose, kuriose turistams siūloma palikti slaptą norą, moteris prašė kūdikio.
Ieškodama nusiraminimo sielai, ji perskaitė daug psichologinių knygų. Itin įstrigo Kanados terapeutės Lise'os Bourbeau knyga „Klausykis savo kūno – geriausio draugo“. Knygos autorė įsitikinusi, kad ligos ir negalavimai yra psichologinės kilmės, tai organizmo prašymas pakeisti elgesį ir charakterį. Pavyzdžiui, ji mano, jog nugarą skauda dėl to, kad žmogus bando būti atsakingas už visus ir už viską. Kosulys gali kamuoti, jei žmogui atrodo, kad gyvenimas ir aplinkybės gniuždo. Inkstų skausmai labai susiję su nusivylimais ir nuoskaudomis. O nevaisingumas kankina, nes kyla pasąmoninė baimė, kad nepavyks pastoti, išnešioti, išauginti vaiko.
Supratau, kad be reikalo save programuodavau nesėkmėms, buvau per daug jautri, įsitempusi.
„Visas šios nuostabios autorės knygas ryte rydavau iki išnaktų. Supratau, kad be reikalo save programuodavau nesėkmėms, buvau per daug jautri, įsitempusi. Šios knygos mane nuramino, jau galėjau ramiai bendrauti su šeimomis, turinčiomis mažų vaikų, drąsiai glaudžiau prie širdies giminaičių ir draugų kūdikius, išmokau džiaugtis gyvenimu tokiu, kokį turiu. Bet tvirtai žinojau, kad pabandyti dar sykį tikrai noriu. Tik kiek vėliau“, – atviravo Ugnė.
Mintis įsivaikinti
Įsisukti į jau pažįstamą procesą vis trukdydavo kokios nors aplinkybės šeimoje, darbe. Dėl uždegimo, esančių sąaugų ir vis pasikartojančių pilvo skausmų moteriai buvo atliktos dvi laparoskopinės operacijos. O ir psichologiškai nusiteikti iš patirties abejotinos sėkmės procedūroms tapo vis sunkiau.
„Bet pirmoji dukrelė užaugo, mano draugijos poreikis jai blėso, tad mintys vėl įkyriai pradėjo suktis apie mažą vaikelį. Pamažu jaukinausi mintį apie įvaikinimą. Tokių minčių kildavo ir anksčiau, jas aptardavau su vyru, bet realių sprendimų ir veiksmų nedarėme. Taip, mes daug kartų klausėme savęs, ar tikrai svetimas vaikelis gali tapti savu, mylimu?
Bet ir savo vaiką reikia pamilti, pažinti, žengti šalia per visus jo asmenybės augimo tarpsnius, ir ne visi žmonės sugeba nuoširdžiai ir sąžiningai atlikti tėvų pareigas, rasti laiko saviems vaikams. Taip, mes dažnai pagalvodavome, kad ateityje gali paaiškėti, jog įvaikintas vaikas yra ligotas, sutrikusio vystymosi. Bet ligotas vaikas gali gimti ir normalioje šeimoje, nuo to niekas neapsaugotas.
Tuo metu jautėmės, kaip niekada, drąsiai. Buvo kovas. Užsibrėžiau tikslą visus dokumentus susitvarkyti iki vasaros. Kasdien viena (kur įmanoma), nenorėdama trukdyti dirbančio vyro, vaikščiojau po institucijas rinkdama pažymas. Teko eiti pas gydytojus, gauti pažymas iš policijos, priklausomybės ligų bei psichinės sveikatos centrų, pateikti duomenis apie turimą turtą, pajamas ir pan. Lankėme ir specialius parengiamuosius kursus, kartu su kitomis įsivaikinti norinčiomis šeimomis.
Perėjusi dokumentų tvarkymosi mėsmalę, atkreipiau dėmesį, kaip nejautriai dirba oficialių įstaigų biurokratai. Pavyzdžiui, stovi eilėje dėl pažymos apie šeimos sudėtį, o dokumentus tvarkanti moteris sušunka: „Tai jums reikia pažymos dėl įvaikinimo? Praeikite“. Tas pats ir narkologiniame ar policijoje – visur klausia, kam reikia pažymos, o tu turi garsiai pasakyti – noriu įvaikinti. Tvarkant šiuos dokumentus nėra jokio konfidencialumo. Tik žavi psichiatrė entuziastingai nužvelgė ir padrąsino: „Šaunuoliai, pamatysite, su laiku vaikelis taps jūsų kopija“, – prisiminė pašnekovė.
Stebuklas, kurio nebelaukė
Įtėvių kursuose Ugnė susipažino su moterimi, kuriai po daug nesėkmingų bandymų dukra gimė po to, kai ji pradėjo taikyti homeopatinį gydymą, tačiau ji nusprendė dar vieną vaiką paimti iš vaikų namų, kad dukrai nebūtų liūdna.
„Jos pavyzdžio įkvėpta, nusprendžiau pas jos rekomenduotą gydytoją – Antaną Januškevičių – apsilankyti ir aš. Tiesą pasakius, gero įvaizdžio jis man nepaliko. Tai dėl gausybės pacientų pervargęs, aštresnių replikų nestokojantis gydytojas. Jeigu ne jo rezultatai, niekada gyvenime pas jį nesikreipčiau! Tačiau, mėnesį palankiusi įtėvių kursus, bei tuo pat metu paraleliai vartodama homeopatinius preparatus, pajutau, kad storėju. Nunešiau siuvėjai paplatinti drabužius, o kai atėjau po savaitės atsiimti, jie vėl buvo per siauri.
Kilo mintis, kad viena iš storėjimo priežasčių gal ir „galėtų“ būti nėštumas, nes mėnesinės smarkiai vėlavo. Nutariau nusipirkti nėštumo testą. Nelaukiau ryto, testą pasidariau iškart ir pamačiau dvi ryškias juosteles. Antroji juostelė, kuri paprastai išryškėja vėliau ir būna blankesnė, išryškėjo pirmoji. Mane apėmė isteriškas juokas. Mačiau, kaip nedrąsiai džiaugėsi vyras. Pati dar bijojau džiaugtis, nes testai gali būti klaidingai teigiami. Skubiai užsirašiau pas ginekologę, tačiau jai beliko patvirtinti nėštumą ir mane pasveikinti“, – pasakojo Ugnė.
Šiuo metu jos antrajai dukrytei – dveji. Moteris iki šiol stebisi – negi iš tiesų po 15 metų pastangų, alinančių sudėtingų procedūrų ji pastojo, visiškai to nebesitikėdama, tik homeopatinių žirnelių dėka? Teta, kuriai ji galiausiai papasakojo savo kelią iki antrojo vaiko, susimąsčiusi tarė jai: „Vaikui pradėti kartais nepakanka dviejų žmonių. Kartais būna kažkas trečias, ir tai nebūtinai žmogus“.
Pasak Ugnės, homeopatas įvardijo antrinio imuninio nevaisingumo priežastį: esą po ankstesnio nėštumo jos organizmas pradėjo nepriimti vyro spermatozoidų bei pagalbinio apvaisinimo būdu „įsodintų“ embrionų. Organizmui reikėjo vėl išmokti jiems „nesipriešinti“.
