Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad „amžinos jaunystės“ paslaptis jau įminta: jei pažvelgsite į XX amžiaus sandūrą, vidutinė gyvenimo trukmė Jungtinėje Karalystėje siekė maždaug 46 metus. Šiandien šis amžius jau priartėjo prie 82 metų.
Dabar iš tikrųjų gyvename ilgiau nei bet kada anksčiau – tai labiausiai susiję su medicinos pažanga ir pagerėjusiomis gyvenimo bei darbo sąlygomis.
Tačiau ilgesnis gyvenimas taip pat turi savo kainą. Jau kuris laikas pastebimas didesnis lėtinių ir degeneracinių ligų skaičius – širdies ligos nuolat yra šio sąrašo viršuje. Taigi, nors mus žavi tai, kas gali padėti gyventi ilgiau, galbūt mūsų siekis turėtų būti ne „ilgesnis gyvenimas“, bet „sveikesnis gyvenimas“?
Įdomu tai, kad pasaulyje iš tiesų yra tam tikrų vietų, kuriose yra daug šimtamečių žmonių, pasižyminčių puikia fizine ir psichine sveikata net ir sulaukus itin garbaus amžiaus.
Viena iš tokių vietų – Italijai priklausanti Sardinija, kurioje nustatyt „mėlynoji zona“ (taip ji pavadinta, nes AKEA tyrime buvo pažymėta mėlynu rašikliu).
Šiame regione gyveno itin daug puikia sveikata pasižyminčių 100-mečių.
Vėlesni tyrimai rodo, kad „mėlynoji zona“ prasiplėtė ir dabar apima keletą kitų pasaulio sričių, kuriose taip pat yra daugiau ilgiau gyvenančių sveikų žmonių. Kartu su Sardinija šioje „mėlynojoje zonoje“ yra Graikija, Okinava Japonijoje, Kosta Rika ir Loma Linda Kalifornijoje JAV.
Ištyrus šiose vietovėse gyvenančius ilgaamžius, paaiškėjo, kad juos sieja ne tik amžius, bet ir tam tikri kiti bendrumai. Pvz., priklausymas bendruomenei, gyvenimo tikslo turėjimas, maistingas ir sveikas maistas, žemas streso lygis, kasdienė tikslinga mankšta ar kita fizinė veikla.
Ilgą laiką buvo manoma, kad ilgą ir sveiką gyvenimą stipriai lemia genai. Tačiau tyrimai rodo, kad genetika gali sudaryti tik apie 20–25 procentus ilgaamžiškumo – tai reiškia, kad žmogaus gyvenimo trukmė yra sudėtinga gyvenimo būdo ir genetinių veiksnių sąveika, prisidedanti prie ilgo ir sveiko gyvenimo, rašo „Sciene Alert“.
Ar paslaptis – mūsų mityboje?
Kalbant apie mitybą, kiekviena „mėlynojoje zonoje“ esanti vietovė ir joje gyvenantys ilgaamžiai turi savo požiūrį. Taigi, vienas konkretus maistas ar maistinė medžiaga nepaaiškina pastebėto nepaprasto ilgaamžiškumo. Tačiau įdomu tai, kad dažniausiai šiose vietose populiari mityba, kurioje gausu augalinio maisto (pvz., vietoje auginamų daržovių, vaisių ir ankštinių augalų).
Pavyzdžiui, nemaža dalis Loma Lindoje gyvenančių vietinių yra vegetarai. Okinavos šimtamečiai taip pat gausiai ir kasdien vartoja violetinių saldžiųjų bulvių, sojų ir kitų daržovių, turinčių flavonoidų. Būtent jie siejami su geresne širdies ir kraujagyslių sistemos sveikata, įskaitant mažesnį cholesterolio kiekį ir insulto bei širdies ligų skaičių.
Kitas šias vietoves ir jų ilgaamžius siejantis dalykas – namuose gamintas maistas. Paprastai jie nevartoja perdirbto maisto produktų, vengia ir saldžių gėrimų, greito maisto.
Vertinant kitus mitybos įpročius, pastebėta, kad dauguma ilgaamžių iš „mėlynosios zonos“ nepersivalgo – pasak jų, jie valgo, kol pajunta sotumą, kitaip tariant, sąmoningai taiko dalinį kalorijų sumažinimą.
Tai taip pat gali būti svarbu siekiant padėti mūsų ląstelėms susidoroti su pažeidimais senstant ir pasiekti ne tik ilgesnį, bet ir sveikesnį gyvenimą.
