Tačiau gyvenimas yra kitoks. Paradoksas, tačiau paskutinę savo gyvenimo valandą net ir didžiausias niekšas gali išgelbėti iki 7 žmonių gyvybių ar pagerinti jų gyvenimo kokybę.
Spalio 24 d. Vilniuje organizuojamos inovacijų ir kūrybiškumo konferencijos BOLD rengėjai pateikia įtikinamą pavyzdį. Organizacijos „Donate Life“ vaizdo klipas, už netikėtą požiūrį ir kūrybiškumą šiemet apdovanotas „Kanų liūtų“ reklamų kūrybiškumo festivalyje, verčia susimąstyti: nesvarbu, kaip nugyvenome mums skirtas dienas – paskutinę akimirką dar galime sukurti stebuklą.
Kokie žmonės kuria tokius stebuklus ir tampa organų donorais? Ar galime nubrėžti kokį nors jų demografinį portretą? Ar tai labai sąmoningi, labai teisingi ir dori žmonės? O gal tai, kas svarbu realiame gyvenime, vertinama visai kitaip, kai kalbame apie organų donorystę? Nes, žvelgiant filosofiškai, donorystė žmonėms, kuriems persodinti organai, reiškia naują pradžią, naują atskaitos tašką.
Žvelgiant filosofiškai, donorystė žmonėms, kuriems persodinti organai, reiškia naują pradžią, naują atskaitos tašką.
Akivaizdu, kad organų donoru gali tapti bet kuris iš mūsų: ir labdaros rinkėja, kultūros šviesuolė, pretenduojanti po mirties būti paskelbta šventąja, ir nusikaltėlis, pusę gyvenimo saulę matęs tik pro grotas.
Lietuvos Nacionalinio transplantacijos biuro duomenys tik patvirtina šią tiesą. Nors Lietuvos piliečiai turi galimybę vos tapę pilnamečiais pareikšti savo valią ir pasirašyti sutikimą „Donoro kortelei“, organų donorais dažniausiai tampa visiškai atsitiktiniai žmonės – nepriklausomai nuo to, kaip elgėsi ir kokią valią buvo pareiškę. Paradoksas: iš anksto pareiškę apie savo valią gelbėti kitus žmones ir pratęsti jų kokybišką gyvenimo, donorais tampa labai retai.
Kodėl taip nutinka? Tiesiog labai maža tikimybė, kad taip susiklostys aplinkybės (apie jas – kituose skyriuose), jog būtent geros valios žmogui, pasirašiusiam sutikimą „Donoro kortelei“, bus suteiktas toks šansas. Didžioji donorų, aukojusių savo organus po smegenų mirties (tai – svarbiausia indikacija, kai žmogaus neįmanoma atgaivinti, procesas negrįžtamas) dalis neturėjo donorų kortelės. Šį gerą darbą nusprendė atlikti ne pats asmuo, patyręs smegenų mirtį, o jo artimieji, kuriems teko apsispręsti sunkią akimirką.
Todėl tiesioginės sąsajos tarp to, kaip žmogus gyveno, ir donorystės fakto – nėra. Kita vertus, juk nebūtinai visi padorūs piliečiai pasisako už donorystę. Tiesiog mes tik sužinome apie išskirtinius atvejus, kurie dažniausiai būna labai teigiami.
Kaip tampama organų donoru
Štai keletas pavyzdžių, įrodančių, kad Lietuvoje organų donorais, išgelbėjusiais kitų žmonių gyvybę, gali tapti pačių įvairiausių socialinių sluoksnių žmonės. Nuveikę visiškai skirtingus darbus. Arba net nespėję iki mirties nieko reikšmingo nuveikti.
Donoru tampa bet kokio amžiaus žmogus. Bet kokio išsilavinimo. Bet kokio socialinio statuso. Bet kokių religinių ir politinių pažiūrų. Visi šie išvardyti žmogų apibūdinantys dalykai visiškai neturi jokios įtakos organų donorystei. Sąmoningi žmonės pomirtinei organų donorystei pritaria pasirašydami sutikimą kortelei. Tai galima padaryti pas šeimos gydytoją, vaistinėje arba internetu, pasinaudojus elektroniniais valdžios vartais. Nepasirašiusieji donorais taip pat tampa, jei tam pritaria jų artimieji.
Pokalbis su artimaisiais po velionio smegenų mirties
Smegenų mirtis, po kurios galima organų donorystė, gali būti konstatuojama žmogui, pakliuvusiam į reanimacijos skyrių dėl traumos ar ligos. Šio skyriaus gydytojai apie paciento sutikimą ar nesutikimą donorystei nieko nežino, apie tai ir nėra tuo metu kalbama. Tik mirus smegenims, toks pokalbis vyksta ir registre patikrinama, ar žmogus turėjo „Donoro kortelę“.
Smegenų mirtis gali būti konstatuojama ir jaunam, ir senam, ir ligotam, ir iki tol nesirgusiam žmogui. Netekties skausmo ištikti žmonės (velionio artimieji) į pokalbį apie organų donorystę reaguoja įvairiai. Kartais iškart supranta, apie ką vyksta kalba – kad žmogus mirė ir tik prijungta aparatūra palaiko gyvybines organų funkcijas (tik ne smegenų, jos mirusios). Ar sutinka dovanoti organus kitų gyvybei išgelbėti, artimieji apsisprendžia kartais iškart, kartais nori pasitarti šeimoje. Tačiau sprendimą reikia priimti ne po savaitės ar kelių – atsakymą reikia duoti laiką skaičiuojant valandomis.
Lietuvą sukrėtusios istorijos: Jonavos kapines papuošė šimtai boružėlių
Viena donorais tampančių žmonių grupė – tai vaikai arba vos perkopę pilnametystės slenkstį asmenys. Artimieji sutinka dovanoti jų organus, nes mirę jų vaikai yra apie tai užsiminę – tiesiog šiaip sau, tarkime, kažkada perskaitę straipsnį apie donorystę. Skaudu, kai tai nutinka nutrūkus gyvybei labai anksti, net nepradėjus suaugusio žmogaus gyvenimo.
Vienas tokių atvejų nutiko Jonavoje. Nesulaukusi 20-ties Justina, išėjo Anapilin labai sudėtingomis aplinkybėmis – staiga užsikimšo galvos kraujagyslė, plyšo aneurizma. Kai gydytojai po daugybės bandymų pranešė mergaitės mamai, kad Justinos išgelbėti nepavyks, šviesaus proto moteris paklausė: „o ar mes dar kam nors galime padėti?“.
Gydytojams toks klausimas ir toks racionalus jaunos moters iš Jonavos mąstymas buvo labai netikėtas. Ji pati, pasitarusi su vyru, pasiūlė paaukoti užgesusios dukrelės organus.
Tokių atvejų – ne vienas. Tačiau jie nėra plačiai viešinami dėl visuomenės požiūrio. Kartais, ypač mažuose miesteliuose, aplinkiniai, nepritariantys donorystei, į tokį pasiaukojimą žiūri kreivai. Vis dar egzistuoja akmens amžiaus stereotipinė nuomonė, kad „geriau viską užkasti į žemę“.
Tačiau Jonavoje nutiko priešingai. Į mergaitės, po mirties suteikusios šansą antram gyvenimui keletui kitų sunkiai sirgusių žmonių, laidotuves plaukė minios. Ir puošė kapines miniatiūrinėmis „boružėlėmis“ – jaunystės ir meilės simboliu.
TAIP PAT SKAITYKITE: Motina, paaukojusi mirusios vienturtės dukters organus: „Mirtis – ne pabaiga“
Kas skatina tėvus žengti tokį žingsnį, atsidūrus tikrai nelengvoje situacijoje? Tokiais atvejais artimieji apibūdina mirusius savo vaikus, tapusius donorais, kaip labai šiltus, aktyvius, linksmus, geraširdžius žmones. Ir labai draugiškus. Šios savybės paskatina tėvus apsispręsti dovanoti organus transplantacijai net jei ir niekada nebuvo kalbos apie donorystę.
Pabandykite įsigilinti į situaciją. Nė dvidešimties nesulauksi mergina, kurios gyvybė nutrūko plyšus galvos kraujagyslės aneurizmai ir kraujui išsiliejus į smegenis, buvo vienintelis vaikas šeimoje. Tačiau, tėvams nusprendus dovanoti savo vienturtės organus kitiems, buvo išgelbėti iškart trys jauni žmonės.
Ar svarbus amžius, turtas, teistumas?
Donorais tampa ir labai garbingo amžiaus senjorai, kai jų artimieji sutinka dovanoti organus, nes šie yra taip sakę kažkada seniai seniai: jei kas nors tiks, tegu paima, neužkaskit į žemes.
Vyriausias organų donoras buvo 90-ies metų, o audinių donoras – 102 metų. Taigi amžius tikrai nėra kliūtis išreikšti savo valią.
Vyriausias organų donoras buvo 90-ies metų.
Organų donoru tampa ir benamis (tokių atvejų yra buvę, ir ne vienas), kai policija padeda rasti jo artimuosius – nei lankiusius jį ligoninėje, nei žinančius apie mirusiojo gyvenimą kažką daugiau. Keliolika metų nebendravę, net nesimatę, tokiu atveju sprendimą priima giminaičiai. Pagal įstatymus, sutikimą dovanoti organus transplantacijai gali pasirašyti: sutuoktinis, pilnametystės sulaukę vaikai, tėvai, broliai ir seserys. Išsiaiškinę, kad išgelbėti gyvybės nepavyko, smegenys yra mirusios, jie tokiu būdu įprasmina velionio atminimą. Jei gyvenimas buvo beprasmis, gal mirtis taps prasmingesnė – išgelbės sergančius žmones, suteiks viltį pasveikti sunkių ligų varginamiems žmonėms?
Donorais Lietuvoje yra tapę ir kalėjimo duonos ragavę žmonės. Dažniausiai – taip pat giminaičių sprendimu. Artimieji pasirašo sutikimą donorystei, galbūt nors taip tikėdamiesi kompensuoti ar ištaisyti mirusiojo padarytas klaidas. Tokiam poelgiui skatina ir kunigai, į kuriuos kreipiasi skausmo ištikti artimieji, sakydami, kad organų donorystė laikoma kilniu poelgiu, kuris gali atpirkti daugelį nuodėmių.
Donorų artimieji, padovanoję organus transplantacijai, tikisi savotiškos gyvenimo tąsos – miręs artimasis tarsi toliau gyvena kitame žmoguje. Ir, kaip supratote, kartais netgi prasmingiau, nei iki savo smegenų mirties.
SVARBI INFORMACIJA: Kur pasirašyti sutikimą „Donoro kortelei“
