Kęstutis Grėbliūnas: „Dabar kad ir lėtai, bet kopiu į kalną“

Rudenį bus dveji metai, kai Kęstutis gyvena su persodinta širdimi. Dabartinį savo gyvenimo etapą jis jau gali pavadinti kad ir lėtu, bet kopimu į kalną. „Anksčiau leidausi nuo kalno“, – sako.

Problemų su širdimi Kęstutis turėjo nuo vaikystės – tuomet jam buvo diagnozuota įgimta širdies yda. Todėl, nors ir buvo, kaip sako, raumeningas ir pažiūrėti stiprus, fizinio lavinimo pamokos mokykloje jam buvo kančia: „Prisimenu, kaip dusdavau, mėlynuodavau tris kilometrus bėgdamas. Paskutinis atbėgdavau, o fizinio lavinimo mokytojas dėl to vis priekaištaudavo“.  

Nors ir buvo, kaip sako, raumeningas ir pažiūrėti stiprus, fizinio lavinimo pamokos mokykloje jam buvo kančia.

Kai reikėjo eiti į sovietų armiją, medicininės komisijos specialistai matė, kad vaikinukas nestiprios sveikatos, nes plaučiai pasirodė per silpni. „Bet vis vien pasiuntė į minininkų dalinį, maždaug – gal nebegrįši“,  – kvatoja prisiminęs tuos laikus. Tiesa, armijoje, sako, jam buvo leista „simuliuoti“ – dirbo vairuotoju.

Po armijos kurį laiką dirbo pagal įgytą specialybę – keramiku technologu. Degimo krosnis prižiūrėjo, mokymo meistru dirbo. Vėliau – degalinės operatoriumi, tolimųjų reisų vairuotoju.

Gyvenimas ėmė griūti, kai po persirgto gripo komplikacijų prasidėjo dar didesnės bėdos su širdimi, ji visai nusilpo. Pirmiausia buvo gydomas vaistais, buvo atlikta širdies ydos operacija. Vėliau pusantrų metų Kęstutis gyveno „pririštas“ prie dirbtinės širdies – donoro širdies jam nebuvo galima transplantuoti, nes sveikata buvo per silpna. Tik kai organizmas, dirbtinės širdies padedamas, kiek atsigavo, buvo persodinta donoro širdis.
Tačiau, lyg bėdų būtų maža, netrukus po transplantacijos sveikata vėl sušlubavo. Atlikus galybę tyrimų, buvo diagnozuota Laimo liga. „Gyvenu Dzūkijoje, aplink – miškai. Kažkur, matyt, erkė buvo įsisegusi“, – pasakoja Kęstutis. Visą rudenį ir žiemą kankinęsis ir gydęsis, jis pagaliau atgauna jėgas.

Kęstutis neslepia: užklupusi širdies liga ir transplantacijos operacija pakeitė ne tik jo paties, bet ir visos plačios giminės požiūrį į organų donorystę: „Anksčiau, ko gero, niekas iš giminės prireikus nebūtų aukoję organų donorystei. O dabar – visi sutiktų. Ir mano žmona, ir dvi seserys, ir kiti giminės. Juk aš antrą kartą gyvenu. Gavau antrą gyvenimą“.