Vis dėlto pati problema atsiranda kur kas anksčiau – laikysena pradeda formuotis kūdikiui dar negimus, o geri įgūdžiai vystomi pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ir metais.
Kineziterapeutė Miroslava Poimanskaja sako, kad geros laikysenos paslapčių nėra daug ir labai nesunku pasiekti, kad vaikas neturėtų stuburo bėdų, kad vaikščiotų nesikūprindamas. Tereikia apie vaiko laikyseną pagalvoti labai anksti ir suformuoti tinkamus įgūdžius, kurių vėliau jis jau pats laikysis visą gyvenimą. Apie šias taisykles 15min žurnalistė ir kalbėjosi su kineziterapeute.
– Prieš keliasdešimt metų vargu ar kam nors į galvą šaudavo mintis, kad 11–14 metų vaikai gali turėti dvi stuburo išvaržas. Kas lemia, kad vaikų stuburo problemos yra šių dienų rykštė. Ar tikrai vien tik sėslesnis vaikų gyvenimo būdas?
– Per mažas vaikų judėjimas yra tik viena iš daugelio priežasčių. Tarkime, jeigu mama dirba iki pat nėštumo pabaigos, darbe patiria stresą, kūnas ilgą laiką būna vienoje pozicijoje ir dėl to vaisiaus padėtis būna netaisyklinga. Be abejo, laikysenai įtakos turi ir genetika, įpročiai.
Arba štai kūdikis ilgą laiką guli lovytėje, vienoje pozoje, pasukęs galvą į vieną pusę. Mama taip pat nešioja ant rankų vienoje pozicijoje. Visa tai skatina kūdikį suktis kūnu į vieną pusę. Neretai tėvai sodina kūdikį per anksti, iš visų pusių jį apkamšę pagalvėlėmis ir mažylis greitai suglemba, nesiformuoja juosmens linkis.
Sveikam stuburui ypač svarbus ropojimas – kuo ilgiau kūdikis ropoja, tuo geresnė judesių koordinacija, tuo mažiau krenta pradėjęs vaikščioti. Tėvai vaikus per ilgai vežioja vežimėlyje, užuot jiems leidę vaikščioti ir natūraliai stiprinti nugaros raumenis. Visos šios priežastys ir lemia, kad net ir visai mažiukų vaikų laikysena būna netaisyklinga.
Dar labai svarbu nuo 3–4 metų vaiką pratinti valgyti prie savo staliuko, pasodinus ant mažos kėdutės, kad jaustų pagrindą po kojomis. Jeigu mažylio kojos nesiekia žemės, patartina po jomis padėti kokią nors dėžę, nes tik dviem kojomis atsirėmęs į grindis mažylis formuoja taisyklingą laikyseną.
Piešti ir rašyti vaikas taip pat turėtų sėdėdamas prie savo staliuko. Popieriaus lapas turi būti tokioje vietoje, kad vaikas pieštų ant stalo padėjęs abi rankas iki alkūnių. Maži vaikai labai imlūs ir labai greitai įpranta taisyklingai tiesiai sėdėti ir šie įgūdžiai išlieka visam gyvenimui.
Beje, maždaug iki 3 metų amžiaus pats vaiko kūnas geriausiai žino, ką daryti, kad nugara būtų tiesi, o stuburas sveikas. Jeigu nesikištume ir nekoreguotume jų elgesio, išvengtume daugelio bėdų. Mažyliai visada sėdi tvirtai ant grindų šiek tiek išskėstomis kojomis, – tačiau tėvai tuoj pat pamoko (ypač mergaites), kad taip sėdėti nekultūringa ir ragina suglausti kojas. Iš tiesų būtent tokia sėdėsena, kai remiamasi į grindis nesuglaustomis kojomis yra pati natūraliausia ir sveikiausia stuburui.
Sveikam stuburui ypač svarbus ropojimas – kuo ilgiau kūdikis ropoja, tuo geresnė judesių koordinacija, tuo mažiau krenta pradėjęs vaikščioti
Pastebėta, kad iki paauglystės būtent mergaitės dažniau turi stuburo bėdų. Maži vaikai ir ilsisi, ir miega vadinamąja varlės poza, kai kojos yra išskėstos per kelius. Mažyliai ir daiktus nuo grindų kelia taisyklingai – jie nesilenkia, o atsitupia ir paima norimą daiktą. Tad užuot juos mokę, kaip sėdėti ar stovėti, galėtume patys pasimokyti, kaip elgtis, kad laikysena būtų gera.
– Mažai kas žino, kad vaiko stuburo sveikata ir laikysena reikia pasirūpinti jau paskutiniais nėštumo mėnesiais. Kaip tai daryti?
– Iš tiesų dažniausiai vaiko laikysena susirūpinama, kai šis pradeda lankyti darželį, tačiau visiškai pamirštama, kad ir nėštumas turi įtakos tinkamai mažylio stuburo slankstelių padėčiai. Neretai besilaukiančios mamos noriai dirba vos ne iki pat gimdymo ir sako, kad gerai jaučiasi, nenori tiesiog ramiai be veiklos būti namuose. Arba, kad mėgsta darbą ir be jo neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Vis dėlto net ir pačiame geriausiame darbe nėščioji pavargsta, jaučia stresą, o jos įtampa persiduoda vaisiui. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl pastaruoju metu tiek daug naujagimių gimsta su padidintu raumenų tonusu arba kreivakaklyste, nes mama dirbo sėdimą darbą ir mažylis jau pilvelyje įprato būti netaisyklingai persikreipęs. Tikrai ne veltui nėščiosioms rekomenduojama likus dviem mėnesiams iki gimdymo gyventi ramiai, ilsėtis, nespausti pilvo įvairiais nėštumo diržais, išeiti pasivaikščioti, kad netrūktų deguonies kūdikio raumenų vystymuisi.
Net ir pačiame geriausiame darbe nėščioji pavargsta, jaučia stresą, o jos įtampa persiduoda vaisiui. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl pastaruoju metu tiek daug naujagimių gimsta su padidintu raumenų tonusu arba kreivakaklyste.
Naujagimiai dažnai gimsta su padidintu ar žemu raumenų tonusu, o priežastys – skirtingos. Tai gali būti sunkus nėštumas ar gimdymas, paties kūdikio netaisyklinga padėtis pilve, pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ir daugelis kitų. Dėl netaisyklingos padėtis arba patiriamo streso viena kūdikio raumenų grupė susitraukia, o kita įsitempia, kūnelis linksta į vieną pusę, o galva gali būti pakreipta į kitą.
Kartais atrodo, kad tokio kūdikio raida vėluoja, nes jis negali ištiesti rankutės ir pasiimti žaisliuko arba atlikti kitų jo amžiui būdingų veiksmų. O vėliau paaiškėja, kad raida vystosi normaliai, tiesiog problemų kyla dėl per žemo ar per aukšto raumenų tonuso bei netaisyklingos stuburo padėties. Kartais kūdikiai savaime išauga netaisyklingą laikyseną, bet dažniausiai tenka ilgai lankytis pas specialistus, kol grąžinama taisyklinga mažylio kūno padėtis.
– Minėjote, kad kūdikis dažnai guli ant vieno šono, pasisukęs į tą pačią pusę, kad mama jį nešioja vis toje pačioje pozicijoje. Ar pozicijų kaita padėtų išsaugoti sveiką mažylio stuburą?
– Tai vienas veiksnių, padedančių išvengti stuburo problemų. Ir ne tik stuburo, taip galima išvengti kreivakaklystės ar galvytės nugulėjimo. Išties labai svarbu nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų keisti mažylio nešiojimo ir miego padėtis. Reiktų nešioti kūdikį tai ant vienos, tai ant kitos rankos ir ne tik gulintį ant nugaros, bet ir ant pilvo. Būtent gulėdamas ant pilvo kūdikis bando kelti galvą į viršų ir kartu stiprina savo raumenis.
Ne mažiau svarbu stebėti, ar kūdikis, gulėdamas lovelėje, nežiūri tik į vieną pusę, nes kartais mažylis susidomi kokiu nors daiktu ir įpranta būti perkreipęs galvą bei netaisyklingai pasukęs visą savo kūną. Dar viena klaida, kurią daro tėvai, – per ilgai kūdikį nešioja, vežioja automobilinėse kėdutėse ar nešynėse. Kad neįprastų būti susilenkęs, nepervargtų ir neformuotų ydingos laikysenos, nešynėje ar automobilinėje kėdutėje kūdikis turėtų būti ne ilgiau kaip dvi valandas.
Kadangi gulėdamas ant pilvo kūdikis stiprina nugaros raumenis, patartina kuo dažniau jį taip guldyti. Dar vienas patarimas, maždaug nuo trijų mėnesių amžiaus leisti kūdikiui kuo ilgiau būti ant grindų – čia jis geriausiai mokosi judėti, stiprina viso kūno raumenis. Nepatarčiau ir anksti sodinti (nuo 3–4 mėn.) apkamšius pagalvėlėmis, nes kūdikis sulinksta ir jo stuburo linkiai nesivysto taisyklingai.
Dar viena klaida, kurią daro tėvai, – per ilgai kūdikį nešioja, vežioja automobilinėse kėdutėse ar nešynėse.
Kiekvieno vaiko raida individuali, bet sodinti nekenkiant stuburui galima maždaug nuo 6 mėnesių. Būtų gerai, kad mažylis miegotų be pagalvės ant kietoko čiužinio, kad net ir miegant stuburas išliktų tiesus. Pamenu vieno garsaus vokiečių ortopedo žodžius – jis sakė, kad kūdikis auga taip, kaip mes jam leidžiame augti. Jeigu migdysime per minkštoje lovoje ir dar padėsime po galvyte pagalvę, mažylis toks ir augs – susikūprinęs, o turėtų nuo mažens būti pratinamas laikytis tiesiai, vaikščioti pakelta galva, pasitempęs, šiek tiek atlošęs pečius atgal.
– Tėvai mėgsta vaikštynes, nes kūdikis tampa mobilus ir lengvai pasiekia tą namų kertelę, kuri jam įdomi. Vis dėlto mažylis juda nenatūraliai, dažnai pirštų galiukais atsispirdamas arba persikreipęs. Ar tai saugu stuburui?
– Suprantu tėvus, besirenkančius vaikštynes, nes kol mažylis jomis irstosi po namus, jie patys gali nuveikti daug darbų, o ir vaikas nenuobodžiauja, susiranda vis naujos veiklos. Ir ne tik vaikštynes, bet ir šokliukus ar kitas panašias priemones, skirtas tėvams, kurie nori turėti „laisvas“ rankas. Vis dėlto tiek vaikštynės, tiek šokliukai gali pakenkti mažylio laikysenai, nes yra treniruojami tik tam tikri kūno raumenys.
Beje, dažniausiai į vaikštynes yra sodinami 6–8 mėnesių kūdikiai, kurie dar nemoka vaikščioti arba net ir sėdėti. Ir pusiau sėdėdami jie iriasi pėdų pirščiukais arba spiriasi šonu. Būna, kad kūdikis, daug laiko praleidęs vaikštynėje, nemoka ropoti, pradeda vaikščioti pasistiebęs – taip vėlgi yra „pristabdoma“ natūrali raida, kurią paskui tenka padėti „atstatyti“, t. y. mokyti tų judesių, kurie reikalingi atsistoti ir taisyklingai vaikščioti.
Patarčiau apskritai atsisakyti vaikštynės, nes ji skirta tėvams, o ne kūdikiui. Kūdikis turėtų kuo daugiau ropoti, o tada savarankiškai atsistojęs bus tvirtesnis, geriau koordinuotas.
Vaikštynė skirta kūdikiams, kurie jau pradėjo savarankiškai vaikščioti – ji skirta apsaugoti nuo dažnų griuvinėjimų. Aš patarčiau apskritai atsisakyti vaikštynės, nes ji skirta tėvams, o ne kūdikiui. Kūdikis turėtų kuo daugiau ropoti, o tada savarankiškai atsistojęs bus tvirtesnis, geriau koordinuotas. Ropojimas yra be galo svarbus kūdikio stuburo formavimuisi ir išties nereikia sielotis, jeigu vienų metų vaikas vis dar pasaulį pažįsta vaikščiodamas keturiomis. Vadinasi, jo kūnas dar nepasirengęs atsistoti, bet vieną dieną be jokios tėvų pagalbos mažylis atsistos ir nueis...
– Sakėte, kad tėvai per ilgai vaikus vežioja vežimėliuose, iki kada saugu tai daryti? Mažas vaikas juk greitai pavargsta ir negali nueiti tokio atstumo, kokį tėvai įveikia jį veždami vežimėlyje.
– Mano nuomone, reiktų atsisakyti vežimėlio tada, kai vaikas išauga savo pirmąjį didįjį vežimą ir išmoksta vaikščioti. Nuo tada ir reiktų kuo daugiau su juo vaikščioti pėstute. Aišku, iš pradžių jis nenueis toli, tačiau dvejų metų mažylis jau sugeba su pertraukomis nužygiuoti 5 kilometrus – aišku, jeigu buvo pratinamas vaikščioti, ir nuo tada, kai išmoko vaikščioti, nesodinamas į vežimą.
Reiktų atsisakyti vežimėlio tada, kai vaikas išauga savo pirmąjį didįjį vežimą ir išmoksta vaikščioti.
Vaikščiodamas vaikas lavina visus kūno raumenis, stiprina stuburą, stiprėja kojytės ir neišmoksta kūprintis. Patarčiau tėvams namuose patiesti šiek tiek šiurkštokus vilnonius kilimus ir leisti mažyliui vaikščioti basam. Šiurkštus paviršius dirgina pėdas, formuoja jų skliautą – jeigu pėdučių skliautai nesusiformuoja, visas stuburas pasikreipia į vieną pusę, kad kūnas išlaikytų svorio centrą ir būtų apskritai įmanoma vaikščioti.
O jeigu namuose slidžios grindys, tuomet geriau apauti batukus, nes basos pėdos ant slidžių grindų plokštėja – kad išlaikytų kūno svorį, jos turi būti platesnės. Įdomu tai, kad iki asfalto ir betono laikų žmonių pėdos buvo mažesnės ir siauresnės, kojas rečiau skaudėdavo, nes visi daug vaikščiodavo nelygiais, smėlėtais paviršiais.
Patarčiau tėvams namuose patiesti šiek tiek šiurkštokus vilnonius kilimus ir leisti mažyliui vaikščioti basam.
– Ne visi vyresnio amžiaus vaikai mėgsta fizinį krūvį, bet mažiukai dažniausiai mielai lanko įvairius kūno kultūros būrelius. Kokį parinkti, kad ir vaikas pajaustų malonumą, ir būtų nauda laikysenai?
– Mano nuomone, pirmasis būrelis turėtų būti plaukimas, nes tai pats geriausias sportas, padedantis formuoti taisyklingą laikyseną, nes plaukiant dirba visi stuburą stiprinantys raumenys. Vaikas nebūtinai turi tapti sportininku, bet pajutęs malonumą plaukti, jis norės lankytis baseine ir nuolatos stiprins stuburą, o kartu ir tobulins savo laikyseną.
Daugelis kitų vaikų mėgstamų sporto šakų (krepšinis, tenisas, futbolas) yra vadinamieji vienos kūno pusės žaidimais – jie daugiausia lavina tik vieną kūno pusę (priklausomai nuo žaidimo ir vaiko dominuojančios rankos bei kojos) – kairę arba dešinę. Tad jie turi įtakos netaisyklingai laikysenai. Populiarios Rytų dvikovos stiprina visus vaiko kūno raumenis, bet prieš pradedant sportuoti būtina atlikti gerą kūno apšilimą, kad vaikas išvengtų traumų, nepasitemptų raumenų.
