Šeima neslepia: su liga įmanoma susitaikyti, tačiau sunkiausia susitaikyti su savo šalies, nors laiko save jos patriotais, biurokratine sistema. Nuo valdininkų sprendimų priklauso tolesnė berniuko gyvenimo kokybė, tačiau pastariesiems šis vaikas – tik dar vienas statistinis vienetas, kuriam pinigai biudžete nenumatyti. Ir taškas.
Liga pažeidžia visus kūno raumenis
Kaip pasakojo berniuko tėtis Rytis Rudzinskas, iki antrųjų sūnaus gyvenimo metų nebuvo jokių įtarimų, kad yra kažkas ne taip. Tėvai buvo tikri – šeimoje auga sveikas, guvus berniukas.
„Šiek tiek vėlavo jo raida – vėliau pradėjo apsiversti, vaikščioti, bet viskas dar vyko normos ribose. Tik praėjusią vasarą mamai atsirado intuityvus pojūtis, kad kažkas yra ne taip, nes vaikas labai dažnai pargriūva, taip pat pastebėjome, kad jis nėra toks judrus kaip kiti vaikai. Kilus nerimui kreipėmės į Vaiko raidos centrą.
Ligai progresuojant vaikas praranda galimybę vaikščioti, savarankiškai kvėpuoti ir galiausiai patiria ankstyvą mirtį.
Nors medikai iš karto neįtarė ligos, nes paprastai ji diagnozuojama vyresniame amžiuje, kai simptomai pasidaro labai ryškūs, apsidrausdami atliko kreatinkinazės tyrimą. Jeigu šio tyrimo rodiklis aukštas, tai rodo, kad organizme yra labai daug žūstančių ląstelių. Paprastai taip būna po sunkių traumų ar infarkto. Sūnaus tyrimo rodiklis buvo net keliasdešimt kartų didesnis nei infarkto atveju“, – dėstė pašnekovas.
Taip praėjusių metų pabaigoje Bernardui buvo diagnozuota Diušeno raumenų distrofija. Tai itin negailestinga liga, kuriai progresuojant vaikas tampa visiškai neįgalus – praranda galimybę vaikščioti, savarankiškai kvėpuoti ir galiausiai patiria ankstyvą mirtį.
Dar daugiau – pasirodė, kad berniukas serga ypač reta jos forma, kuri sudaro vos 10 proc. visų Diušeno raumenų distrofijos atvejų. Ši liga ilgainiui paveikia absoliučiai visus kūno raumenis, taip pat ir vidaus organus. Kiekvienam vaikui ji progresuoja individualiai, bet dažniausiai prarandama galimybė vaikščioti apie 9–13-us gyvenimo metus.
3–4 gyvenimo metai pasirodė neverti pinigų
Žinia sukėlė šoką, tačiau po genetinio tyrimo pasiekė ir geroji naujiena – berniukui nustatyta genetinė mutacija, kurios sukeltai ligos formai yra sukurtas vaistas. Tyrimai rodo, kad pradėtas vartoti pakankamai ankstyvame amžiuje, kol pacientas dar gali savarankiškai paeiti, vaistas atitolina neįgalumą bent 3–4 metams, taip pat pozityviai veikia plaučių ir širdies funkciją, todėl labai sumažina ankstyvos mirties riziką.
Šio vaisto kaina – 268 tūkst. eurų metams, o sprendimą dėl tokių vaistų įsigijimo bei kompensavimo priima Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisija. Deja, komisijos sprendimas buvo neigiamas, o pagrindinis argumentas – Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete nėra numatyta pakankamai lėšų šiai labai retai būklei gydyti.
Taip pat paminėta, kad dar neišnaudotos kompensuojamo gydymo alternatyvos deflazakortu, o minėto brangaus vaisto farmakoekonominė nauda 2016 m. Škotijoje buvo įvertinta neigiamai. Esą vaistas prideda per mažai gyvenimo metų, kad būtų verta už jį tiek mokėti.
Šeima, nesutikdama su tokiu komisijos sprendimu, kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Apeliacinę komisiją, tačiau pastaroji atsisakė priimti skundą argumentuodama, kad Farmacijos įstatymas nenustato teisės pačiam asmeniui, dėl kurio buvo priimtas Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijos sprendimas, pateikti apeliaciją Apeliacinei komisijai. Tėvai tik išgirdo pasiūlymą kreiptis į teismą, ką ir padarė, nes pasiruošę visais įmanomais būdais kovoti už savo sūnaus sveikatą ir gyvybę.
Tiesa, skundas iš berniuką gydančios įstaigos – Kauno klinikų – buvo priimtas. „Kaip man paaiškino telefonu, tai buvo tarsi vienas iš argumentų: esą ko jūs dar norite, juk ligoninės skundą priėmėme. Tačiau aš čia matau didelę sisteminę problemą – susidaro įspūdis, kad valstybinės įstaigos visomis išgalėmis stengiasi, kad tik pats pacientas nedalyvautų procese, kuriame sprendžiamas jo likimas, kad negalėtų nieko paaiškinti, pateikti papildomos informacijos. Taip pat į svarstymą nekviečiami gydytojai, tiesiogiai susiduriantys su šia liga.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas panašų skundą, yra išaiškinęs, kad pacientai tokiais atvejais teisę skųstis tikrai turi. Teismas taip pat nurodė, kad prieš priimant nepalankų sprendimą, pacientams turi būti sudarytos sąlygos pasisakyti ir apskųsti Komisijos sprendimus. Tačiau valdininkai, pašnekovo manymu, šį sprendimą interpretavo ne kaip taisyklę, o kaip išimtį, pritaikytą vienam konkrečiam atvejui.
Kitų šalių praktika
Medikų prašymas skirti mažajam jų pacientui gydymą inovatyviais vaistais pirmiausia remiasi nustatyta genetine mutacija, sukėlusia jo ligą. Tokią rekomendaciją išraše nurodė ir tyrimą atlikusi genetikė.
„Gydytojai teigė, kad vaisto klinikinės indikacijos atitinka sūnaus sveikatos būklę, be to, tai vienintelis vaistas, kuris kovoja su ligos priežastimi. Remiantis pastaraisiais moksliniais tyrimais, renkančiais duomenis apie vaikus, jau gydomus šiuo vaistu, įrodyta, kad gydymas nutolina visišką neįgalumo ir ankstyvos mirties riziką vidutiniškai 3,5 metų. Kaimynai latviai šį vaistą kompensuoja net dviem savo vaikams.
Gydymas nutolina visišką neįgalumo ir ankstyvos mirties riziką vidutiniškai 3,5 metų.
O gydymą komisijos nurodytu vaistu galima palyginti su situacija, kai žmogui, kuriam reikia operuoti apendicitą, pasakoma, kad dar neišnaudotos galimybės duoti nuskausminamųjų. Šis vaistas skiriamas prie daugelio ligų kaip pagalba raumenims, jį vartoja ir kultūristai, kad dirbtinai priaugintų raumeninės masės, bet jis neveikia pačios ligos priežasties.
Be to, tuo atveju, jeigu raumenys žūsta, jie neatauga raumenimis, o randais arba riebalinėmis liaukomis. Taip, šis vaistas tokiems pacientams, kaip mūsų sūnus, laikomas priežiūros standartu, bet nėra gydymo alternatyva. Tai visiškai nepalyginami, skirtingo veikimo ir paskirties vaistai“, – teigė R.Rudzinskas.
Beje, minėtas deflazakortas nėra brangus, kainuoja vos apie 20 eurų ir kitose Europos šalyse parduodamas su paprastu gydytojo receptu. O štai Lietuvoje dėl jo skyrimo sprendimą priima komisija, taip paprastai jo neįsigysi.
„Grįžtant prie mums reikalingo vaisto, Lietuvoje jau ir anksčiau buvo svarstytas šio vaisto skyrimas vaikui, kurio būklė buvo prastesnė, tačiau atsakyme buvo galima įskaityti, kad vaisto poveikis farmakoekonomine prasme yra per mažas. Mums pateiktame atsakyme tokių argumentų nebuvo, bet paminėta, kad Škotijoje 2016 m. farmakoekonominė vaisto nauda buvo įvertinta neigiamai. Tačiau šiandien Škotijoje šis vaistas be apribojimų kompensuojamas visiems ligoniams, kuriems jis tinka.
Taip pat turiu Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos analogiškų komisijų sprendimus, iš kurių matyti, kad vertinant, ar skirti pacientui vaistus, į situaciją žiūrima daug plačiau – atsižvelgiama ne vien tik į patį faktą, kiek prailginamas gyvenimas, bet ir į tai, kokį poveikį gydymas turės šeimai – abu tėvai galės ilgiau dirbti, todėl valstybei reikės teikti mažiau paramos šeimai, taigi bus sutaupyta platesniame kontekste“, – aiškino pašnekovas.
Kitose šalyse atsižvelgiama ne vien tik į faktą, kiek prailginamas gyvenimas, bet ir į tai, kokį poveikį gydymas turės šeimai.
Vyras teigė po komisijos sprendimo pats bendravęs su vaistų gamintojais, kurie nusistebėjo, kad nebuvo pakviesti derėtis dėl kainos. Mat jie turi įvairių programų, pavyzdžiui, pusę metų gali duoti vaistą nemokamai, taigi valstybei reikėtų sumokėti tik pusę kainos.
Taip pat gana populiari praktika, kai valstybė su vaistų gamintojais sudaro sąlyginio kompensavimo sutartį, t. y. už vaistą iš karto nemokama, bet nurodoma sąlyga, kad jeigu per penkerius metus sveikatos rodikliai nebus teigiami, vaistų gamintojas gaus tik 40 proc. suderėtos kainos. Skirtingos šalys vaistą perka už labai skirtingas kainas – nuo minėtos sumos ji gali nukristi net perpus. Žinoma, tai priklauso nuo pacientų skaičiaus, tačiau bet kuriuo atveju tai yra derybų objektas.
Lenktynės su laiku
„Šis vaistas skiriamas tik dar vaikštantiems vaikams, nes sugrąžinti vaikščiojimo jis negali. Mums labai svarbu kuo ilgiau išsaugoti vaikščiojimo funkciją dar ir todėl, kad tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje šiuo metu vyksta labai daug tyrimų, susijusių su genų inžinerija. Daugelis mokslininkų tikisi, kad per dešimtmetį turėtų būti rastas sprendimas šiai ligai išgydyti. Ir tai mūsų vienintelė viltis.
Bet jeigu mūsų vaikas tada jau bus praradęs galimybę vaikščioti, jo niekas iš vežimėlio ar dar iš kitokio patalo, į kurį gali nugramzdinti liga, nebepakels. Neįgaliojo vežimėlis – tik pirma padarinių stadija. Tuomet seka kvėpavimo aparatai ir kitų organų funkcijų praradimas. Turbūt labiausiai gąsdinantis dalykas ir yra ne trumpa gyvenimo trukmė, o klaiki gyvenimo kokybė“, – tikino R.Rudzinskas.
Tėvas atviravo, kad sūnaus liga, be abejo, buvo didelis smūgis, tačiau abu sutuoktiniai stengiasi išlikti darbingi, socialiai aktyvūs ir užtikrinti vaikui visą įmanomą priežiūrą.
„Pats skaudžiausias dalykas, kurio niekada nebūčiau tikėjęsis, kad daugiau streso kels biurokratiniai veiksniai negu dorojimasis su pačia liga. Liga yra kaip loterija, niekas nuo jos nėra apsaugotas. Genetiniai šeimos tyrimai rodo, kad nei aš, nei žmona, nei mūsų tėvai genetinių nukrypimų neturi. Tai iš niekur atsiradęs atvejis. Paprastai visi manome, kad tai galbūt nutiks kitam, bet ne man. Mūsų pavyzdys rodo, kad tai gali nutikti bet kam, net ir jauniems, sveikiems žmonėms.
Tačiau iš visos šios istorijos skaudžiausia yra tai, kad kol SAM biurokratai užsiima biurokratizmu ir siuntinėja ligonius į teismus, o mūsų vaiko, kuriam gydymas yra reikalingas čia ir dabar, metai bėga, sveikata blogėja ir padariniai tampa negrįžtami, neįmanomi atitaisyti.
Esame bendravę ir su kitais ligoniukais, kurie serga panašiomis ligomis. Tėvai, ypač auginantys jau vyresnius vaikus, yra labai pavargę vien nuo nuolatinio susidūrimo su sistema, kai tenka reikalauti net elementarios pagalbos, kuri, atrodytų, tokiomis sąlygomis turėtų būti nesunkiai prieinama“, – pasakojo pašnekovas.
SAM atsakyme – tie patys argumentai
Pokalbio su berniuko tėvu metu kilusius klausimus 15min uždavė SAM atstovams. Klausėme, kodėl Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijos posėdžiuose negalima dalyvauti pacientams ir ligą gydantiems medikams? Ar jiems patiems atrodo priimtinas pagrindinis argumentas neskirti gydymo todėl, kad biudžete jam nenumatytos lėšos? Kodėl nebuvo ieškoma galimybių sumažinti vaisto kainą, derėtis dėl dalinio apmokėjimo arba įtraukti paciento poreikį gydymui į būsimo biudžeto planavimą? Pagaliau, ar tikrai pacientui, nesutinkančiam su komisijos argumentais, lieka tik vienas kelias – bylinėtis teisme?
Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijos posėdžio pirmininkės Anželikos Balčiūnienės atsakyme nurodoma, kad komisija, kurioje dirba ir Kauno klinikų atstovas, priima sprendimus vadovaudamasi nustatyta tvarka. Komisijos priimami sprendimai ir protokolai yra skelbiami SAM interneto svetainėje.
Pacientui, nesutinkančiam su komisijos argumentais, lieka tik vienas kelias – bylinėtis teisme?
„Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, galimybė pacientui ar jo atstovams dalyvauti prašymų svarstyme nėra numatyta. Savo ruožtu komisija turi teisę gauti iš SAM padalinių ir gydymo įstaigų visą reikiamą informaciją sprendimams priimti, taip pat turi teisę kreiptis dėl papildomos informacijos į pacientų ar gydytojų organizacijas ir kitas institucijas.
Dėl kompensavimo yra numatyta, kad gali būti kompensuojamos tik visus nustatytus kriterijus atitinkančio vaisto įsigijimo išlaidos. Kriterijai nurodyti labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo priėmimo tvarkos apraše. Tokia tvarka galioja visais atvejais. Atkreipiame dėmesį, kad komisija, gavusi papildomą ar pasikeitusią informaciją, pavyzdžiui, jei paskelbiami nauji duomenys apie vaisto terapinę naudą, prašymą svarsto pakartotinai“, – komentavo A.Balčiūnienė.
Panašius klausimus SAM ir Labai retų žmogaus sveikatos būklių gydymo išlaidų kompensavimo komisijai bei Apeliacinei komisijai uždavė ir Seimo kontrolierius, pradėjęs tyrimą dėl šio įvykio. Tyrimo metu taip pat bus bandoma išsiaiškinti, kokia yra išlaidų gydymui skaičiavimo schema, pagal kurią nuspręsta, kad Bernardo vaistui lėšų nėra, kodėl komisija, spręsdama apie vaisto terapinę naudą, remiasi 2016 m. informacija, bet neatsižvelgia į naujausius duomenis ir pan.
Tačiau kol įstaigos aiškinasi tarpusavyje ir laukiama teismo posėdžio, bėga dienos, kurios trimečiui yra aukso vertės. Todėl tėvai ieško įvairiausių būdų, kaip bent pradžiai įsigyti taip reikalingo vaisto savo jėgomis. Šiam tikslui įkurtas Bernardo paramos fondas, kuriame aprašyta berniuko istorija ir pateikti rekvizitai tiems, kurie šiuo sunkiu laikotarpiu vis dėlto turi noro ir galimybę prisidėti prie berniuko gydymo bent nedidele auka.
