Po 2 savaičių koronaviruso nebeliko
Kaip pasakojo Klaipėdos hospise 12 parų savanoriavusi ir ten gyvenusi Agnė Zuokienė, iš viso įstaigoje buvo 35 pacientai. 31 iš jų buvo nustatytas koronavirusas, o keturiems testas buvo neigiamas. Viena moteris, sirgusi metastazavusiu krūties vėžiu, mirė. Žinoma moteris tikino: nors ligonės koronaviruso testo rezultatas buvo teigiamas, ji mirė nuo savo pirminės ligos. Dar viena koronavirusu serganti moteris per šį laikotarpį buvo perkelta į kitą ligoninę, tačiau taip pat dėl savo ligos paūmėjimo.
„Atėjus laikui atlikti testą po dviejų savaičių, vos sugebėjome prisikviesti, kas tai padarys. Niekas nenorėjo čia važiuoti – esą tai ligos židinys, nenorime rizikuoti savo sveikata. Kitur išgirdau, kad šiuo metu jų prioritetas – „Akropolis“. Na, žinoma, geriau daryti šou nei testuoti sunkius ligonius. Taigi šiaip ne taip pavyko atlikti pakartotinius testus, po kurių paaiškėjo, kad neigiamas rezultatas gautas jau 13 žmonių, tarp jų – ir 94 metų senolei. Juos perkėlėme į neinfekuotųjų korpusą, griežtai atskyrę teritorijas, maisto srautus, personalą.
Neigiamas rezultatas gautas jau 13 žmonių, tarp jų – ir 94 metų senolei.
Kol juos visus perkėlėme, buvome vos gyvi. Reikėjo apgalvoti kiekvieną žingsnį, kad tik netektų jų be reikalo papildomai judinti.
Pirmadienį vėl atvyko laboratorija pakartotinai paimti mėginius. Tokia yra tvarka – žmogus pripažįstamas sveikas, jeigu du testai iš eilės yra neigiami. 12 žmonių atsakymai buvo neigiami, o vienas – teigiamas. Tą pacientą grąžinome į vadinamąją infekuotųjų zoną“, – pasakojo A.Zuokienė.
12 parų dirbo tik šeši žmonės
12 parų, kol iš karantino pradėjo grįžti buvęs personalas, hospise iš viso dirbo 6 žmonės, kurie keitėsi pamainomis.
„Dar ateidavo keli žmonės mums padėti. Pavyzdžiui, Laimutė, kuri pareiškė, kad jai nusispjauti ant koronaviruso, nes mama jai rūpi labiau, ir ji darys viską, kad ji pasveiktų. Kiti artimieji tiesiog ateidavo prie durų, perduodavo maišelius, raštelius, atvirutes.
Tikrai juos suprantu, kad nenorėjo eiti į vidų. Buvo ir tokių, kurie sakė: „Mes nieko nemokame daryti, todėl galime bent grindis išplauti.“ Ir tai mums buvo didžiulė pagalba – aprengdavome juos tais ufonautų kostiumais, o jie pasirūpindavo grindimis.
Taigi buvo gražių pavyzdžių, o buvo ir tokių, kai žmonės įsidarbina, padirba su mumis vieną parą ir, neištvėrę krūvio, išeina. Iki šiol atsimenu tą aštuntos valandos momentą, kai keičiasi pamaina. Aš pati su viena slaugytoja būdavome čia kiaurą parą, tačiau padėjėjos ateidavo aštuntą ryto ir išeidavo kitos dienos aštuntą ryto.
Tas momentas, kai tu stovi prie vartų ir lauki, ar ateis žmonės, nes jeigu neateis – mirtis... Ir būdavo atvejų, kad neateina, tada sakai: „Mergaitės, labai atsiprašau, bet kažkas iš jūsų turi likti.“
Tas momentas, kai tu stovi prie vartų ir lauki, ar ateis žmonės, nes jeigu neateis – mirtis... Ir būdavo atvejų, kad neateina.
Buvo ir toks atvejis, kai ryte neatėjo pakeisti slaugytojos. Aš jai iš karto pasakiau, kad negaliu likti viena. Taip, aš moku suleisti vaistus ir pastatyti lašinę, bet neturiu tam oficialaus popieriaus, o tik slaugytojos padėjėjo išsilavinimą. Jeigu ši būtų trenkusi durimis ir išėjusi, kitos išeities neturėčiau. Tuomet gal mes dabar kalbėtume iš kalėjimo“, – dėstė pašnekovė.
Ką reiškia 12 parų kvėpuoti pro respiratorių
Paklausta, kokius koronaviruso simptomus matė, A.Zuokienė tikino, kad matė tiesiog sunkius ligonius.
„Pasakysiu paprastai. 18 metų dirbu su onkologiniais ligoniais. Tarp hospiso pacientų tokių – apie pusė. Koronaviruso simptomų aš objektyviai nemačiau, tiesiog mačiau sunkius pacientus, kokie jie ir yra. Iš tų 29 susirgusių koronavirusu be sauskelnių gyvena tik keturi, visi kiti – gulintys. Juk kas yra hospisas? Paskutinė stotelė, kurioje ligoniai nebegydomi, čia jiems teikiamos tik slaugos paslaugos.
Ir tai, kad įstaigoje, kurios pacientų amžiaus vidurkis yra 78 metai, koronaviruso židinys buvo suvaldytas, yra fantastika. Tai žinia, kad įdėjus daug pastangų galima „ištraukti“ net ir 94 metų žmogų, jau nekalbu apie 80-mečius. Tiesiog reikalingos vadybinės priemonės tvarkai užtikrinti.
Savotiškai gal ir gerai, kad mūsų, darbuotojų, buvo taip mažai, kadangi buvo mažiau galimybių išnešti užkratą. Aš pati ant sienų prilipdžiau daugybę lapų su nurodymais, ką daryti ir ko negalima daryti, kurių durų negalima atidaryti, kad tik užkratas nebūtų perneštas“, – pasakojo pašnekovė.
Pati moteris per tą laiką dėl koronaviruso tyrėsi du kartus, abu kartus atsakymas buvo neigiamas. Baigusi savanorystę ir grįžusi namo, pasidarė trečią testą ir dabar laukia jo rezultato, kad galėtų pasimatyti su dukra.
Ji atviravo, kad 12 parų gyvenimas ir net miegojimas su apsaugos priemonėmis jai turėjo savų pasekmių – dėl deguonies trūkumo organizme pamėlo pirštai: „Ir miegi su apsauga, ir bijai išeiti į kiemą nusiėmusi kaukę, nes, neduok Dieve, kas nors nufotografuos. Tad nebuvo jokios galimybės atsikvėpti ir įkvėpti gryno oro.“
2 parų gyvenimas ir net miegojimas su apsaugos priemonėmis jai turėjo savų pasekmių – dėl deguonies trūkumo organizme pamėlo pirštai.
94-erių senolės dukra savanoriauti nusprendė dėl mamos
Nuo koronaviruso pasveikusios 94 metų senolės dukra taip pat nusprendė savanoriauti įstaigoje, kai personalas turėjo išeiti į karantiną, ir su visais senoliais liko tik viena gydytoja.
Į užkrėstą teritoriją Laimutė įžengė tiek norėdama padėti, tiek pasiilgusi mamos, kurią iki tol lankydavo kasdien, o savaitgaliais pabendraudavo ir su kitais ten gulinčiais senukais: ji piešdavo, puošė aplinką, kepė pyragus, stengėsi praskaidrinti jų kasdienybę.
„Kai prasidėjo karantinas, mamos nemačiau visą mėnesį. Per tą laiką mergaitės buvo tik du kartus ją privedusios prie lango. Todėl, pamačiusi feisbuke pagalbos prašymą, nusprendžiau – daugiau taip negaliu būti nuo jos atskirta. Sūnui pasakiau: „Išvažiuoju pas mamą, todėl dabar su tavimi ir anūkais ilgai nesimatysime.“
Namuose aš gyvenu viena. Mane paima ir parveža savanoriai. Maisto nuperka kaimynės, būna, ir sriubos prie durų pastato.
Tačiau kai pamačiau visus tuos senukus po pertraukos, aprasojo apsauginiai akiniai ne nuo prakaito, bet nuo ašarų, kad nėra kas juos prižiūri. Dabar gulinčių daugiau, nes kad prasimankštintų, pavaikščiotų su vaikštyne, reikia jiems padėti. Pagaliau anksčiau ir artimieji aplankydavo, pajudėdavo kartu su jais.
Ir sveikas žmogus, pagulėjęs dvi savaites lovoje, išliptų iš jos sunkiai, o čia senoliai... Tačiau dabar, kai vėl sugrįžta personalas, situacija pagerėjo, senukai atsigauna“, – tikino pašnekovė.
Mokytoja dirbanti Laimutė savanoriauja nuo balandžio 18 d. Ryte atlieka savo tiesioginį darbą, o tuomet keturioms valandoms vyksta į hospisą. Ilgiau išbūti su specialia apranga sudėtinga. Ir nors fiziškai ji labai pavargsta, tikina, kad dabar jaučiasi daug stipresnė nei anksčiau, kadangi gali matyti savo mamą. Moteris tikino, kad jos mama nejuto jokių koronaviruso simptomų.
„Infekcijos ateis ir išeis, todėl linkiu visiems mažiau galvoti apie virusus. Tikrinkitės, laikykitės higienos, plaukite rankas, elkitės protingai, bet džiaukitės gyvenimu.
Yra daug daugiau dalykų, apie kuriuos verta galvoti, nei koronavirusas. Džiaukimės savo šeima, gamta, paukščių čiulbesiu. Gal ir reikėjo tokio laikmečio, kad vėl pastebėtume paprastus dalykus, iš kurių susideda gyvenimas“, – linkėjo pašnekovė.
