Rimtesniu vaikščiotoju Silvestras tapo prieš maždaug septynerius metus, kuomet išėjo Camino de Santiago piligrimų keliu Ispanijoje ir pėsčiomis per kiek daugiau nei mėnesį įveikė 900 km. Tuo metu kaip tik kūrėsi Lietuvos pėsčiųjų asociacija ir įvykiai dėliojosi taip, kad Silvestras kuriam laikui netgi buvo išrinktas jos prezidentu – tokiu būdu vaikščiojimas patapo gyvenimo būdu.
„Dirbdamas sėdimą darbą supratau, kad noriu daugiau judėti ir geresnės kūno estetikos. Turbūt nebūsiu pirmasis, kuriam riebaliukai ant pilvo kaupiasi – jeigu vasarą jie dar kažkaip išsibarstydavo, tai šaltuoju sezonu, žiūrėk, jau vėl susikaupia“, – šypteli S.Dikčius, prisipažinęs, kad lankytis sporto klube nemėgsta, o mankštų namuose gerai fizinei būklei nepakako, tad reikėjo kažko dar.
„Tais etapais, kai vaikštau mažiau, išsyk pajuntu, kaip kūnas čiumpa į save angliavandenius ir gamina riebalus, – juokiasi Silvestras. – O vos tik daugiau pavaikštau, fiziškai jaučiuosi gerokai stipresnis, judresnis, energingesnis.“
Sportuoti nesportuojant? Šiuolaikinio žmogaus svajonė
Silvestras pasakoja, kad anksčiau daug važinėdavosi dviračiu, tačiau vėliau, daugiau pasidomėjęs, sako supratęs, kad vaikščiojimas jam būtų naudingesnis, mat nulėkti su dviračiu mieste iki darbo trukdavo vos keliolika minučių ir tokio fizinio krūvio buvo per mažai, o štai nueidamas pėsčiomis jo apturėdavo daugiau.
„Nemėgstu kraštutinumų ir to nesiekiu, tad nors jau keletą metų neturiu nuosavo automobilio, tai nereiškia, kad visur einu tik pėsčiomis – tam paprasčiausiai nėra tiek laiko, todėl savo judėjimą mėgstu skaidyti, t. y. naudoju įvairias transporto rūšis: ir viešąjį, ir dviratį, kartais ir automobilį išsinuomoju. Vis dėlto, jeigu įmanoma, prioritetą teikiu vaikščiojimui. Man patinka, kad tokiu būdu aš tarsi sportuoju nesportuodamas – tvarkydamas reikalus ir judėdamas kur man reikia pėsčiomis kartu gaunu ir fizinio krūvio“, – pasakoja pašnekovas.
Jis džiaugiasi, kad ne tik fiziškai jaučiasi gerokai stipresnis, bet ir emocinė nauda yra tiesiog akivaizdi: „Eidamas aš pailsiu, perkraunu galvą, tuo pačiu galima atlikti ir skambučius, paklausyti audioknygos ar tinklalaidės – ėjimo laiką galima išnaudoti ir darbams, ir hobiams, tačiau galima ir nieko neveikti – tiesiog medituoti, stebėti aplinką, pailsėti. Šiais laikais, kai mes nuolat patiriame didžiules emocines apkrovas dėl darbų, asmeninių santykių ir visų kitų dalykų, – tai gali būti puikus laikas susirinkti save ir prasiėjus kur kas produktyviau kibti į darbus.“
Svarbiau – ne rekordai, o įpročio ugdymas
Silvestras sako, kad savęs vaikščiotoju-rekordininku tikrai nepavadintų, nes jam svarbiau – kad procesas būtų nuolatinis, taptų įpročiu, o ne pavieniai dideli pasiekimai.
„Žmonės, kurie iššauna 20-30 kilometrų per dieną, pasidžiaugia įveiktu iššūkiu, tik, deja, tai netampa kasdieniu sveiku įpročiu – kartą driokstelėjo ir pusmetį ramu. Manau, kad iššūkiai yra pervertinti, nes po jų retas kuris tai pasilieka kaip nuolatinę veiklą. Taigi – aš netikiu iššūkiais, bet tikiu nesudėtingomis gyvenimo būdo korekcijomis. Pats esu hedonistas ir džiaugiuosi, kad prisijaukinau vaikščiojimą – tai naudinga, skatina kūrybiškumą, leidžia pailsėti ir dar – teikia malonumą!“
„Be to, būtent ėjimas žmogui yra pats natūraliausias judėjimo būdas – ne bėgimas ar pan. Bėgti gali tikrai ne visi, pavyzdžiui, žmonės, kurie turi daug antsvorio, bėgiodami gali sau labiau pakenkti, negu padėti, o štai vaikščioti, jeigu žmogus įgalus, gali visi“, – priduria jis.
Lyginkitės tik su savimi – kiek įveikėte vakar ir kiek šiandien.
Tad kiek gi vidutiniškai žingsnių S.Dikčius nueina per dieną? „Kažkada buvau užsibrėžęs 12 tūkstančių žingsnių tikslą, tačiau ilgainiui supratau, kad ir čia nereikia desperacijos, tad dabar dažniausiai pasižiūriu mėnesio vidurkį. Žiemą jis būna mažesnis negu vasarą – šių metų pirmaisiais mėnesiais nueidavau 10-12 tūkst. žingsnių per dieną, o štai vasarą būna ir 16 tūkstančių, – skaičiuoja S.Dikčius. – Tačiau nereikia aklai sekti kitų žmonių rodiklių ir jų taikyti sau: vienas 10 tūkst. žingsnių įveikia visiškai natūraliai, kitam tai – jau iššūkis.
Tad jeigu jūs esate žmogus, kuris per dieną nueina 2 tūkstančius, tuomet 5 ar 6 jau bus pakankamas tikslas pradžiai. Nereikia „susideginti“ ir per vieną dieną bandyti nueiti viską, o tada penkias dienas nepakilti nuo sofos, nes štai pirmadienį nuėjote už visą savaitę – tai nėra gera praktika ir kasdienio sveiko įgūdžio nesuformuos. Lyginkitės tik su savimi – kiek įveikėte vakar ir kiek šiandien.“
Bijai lietaus – neik į lauką? Atvirkščiai!
Vis dėlto dažnai pasigirsta nuogąstavimų, kad štai vasarą daugiau vaikščioti – smagu, bet pažliugusį rudenį ar spaudžiant minusinei temperatūrai dauguma pasiduoda ir vaikščiojimą apleidžia.
„Lietuvoje žiema ir ypač ruduo – dar palankesnis metas vaikščiojimui negu vasarą! Nekaršta, neprakaituoji, gaivu, daugiau energijos. Oro sąlygų bijojimas tėra pasiteisinimai. Štai aš nusipirkau geltoną skėtį, po kuriuo, nejuokauju, net apsiniaukusią dieną yra šviesiau! Žinoma, jeigu jau einate daugiau, neperšlampantys batai ir drabužiai būtini, tačiau Lietuvoje jie ir taip reikalingi, – juokiasi Silvestras. – Kiekvienam sportui reikia kažkokio inventoriaus, o ėjimui – tikrai minimalaus.“
Tačiau, pripažinkime, lapkritį lįsti lauk ir sąmoningai eiti pasivaikščioti – gali tapti iššūkiu, o ir motyvacijos ne visada užtekti… Silvestras atviras – aktyvus darbų maratonas nesvetimas ir jam, todėl išties būna dienų, kuomet pakilti nuo kompiuterio, o vėliau – ir nuo sofutės, nebelieka nei laiko, nei jėgų, tačiau jos – nedažnos.
„Mane asmeniškai pakilti ir bent kažkiek prasieiti motyvuoja tai, kad aš žinau, jog grįžęs jausiuosi gerokai geriau – nuotaika bus pakilesnė, kūnas gyvesnis. Pastebėjau, kad kuo ėjimas ilgesnis, tuo nuotaika geresnė. Aš tikrai jaučiu, kaip sulig kiekvienų žingsniu gaminasi laimės hormonai. Taigi, jeigu mirtinai tingiu, sau primenu, kad išėjęs po to jausiuosi geriau. Be to, ši gera emocinė savijauta yra labai natūrali bei ilgalaikė, o ne tokia, kokią gaunate sukirtę saldumyną ir staigiai dirbtinai gavę džiaugsmo, kuris išgaruoja taip pat greitai, kaip ir atsirado. Negana to, nubloškia mus į dar gilesnę duobę“, – įsitikinęs pašnekovas.
Ilgesni žygiai – dovana sau
Silvestras ne tik aktyviai vaikšto po miestą, tačiau karts nuo karto leidžiasi ir į kelių dienų žygius po Lietuvą. Štai čia, juokiasi jis, save pamatai iš naujo.
„Ilgesnės kelionės ir žygiai man duoda fizinio kūno patirtį – juose suprantu savo galimybes ir ribas, kurių, beje, stengiuosi nelaužyti. Pastebėjau, kad eidamas su kuprine geriausiai jaučiuosi įveikęs apie 25 kilometrus – būna, kad nueinu ir 40 km, tačiau kitą dieną tenka kankintis su nuovargiu, o savęs kankinti tikrai nereikia, – sako jis. – Žygiai man suteikia ir psichologinių patyrimų – be fizinio nuovargio, įvyksta daug kitų patirčių, pavyzdžiui, juose nevisada turi dušą, visų reikalingų daiktų ar skanaus maisto, miegi palapinėje be patogumų ir pan. Esi smarkiai apribojęs savo malonumus, kuriuos įprastai mieste turi kasdien ir apie juos beveik nesusimąstai. Po tokių 3-4 dienų grįžęs namo jaučiuosi sustiprėjęs ne tik fiziškai, bet ir emociškai, negana to – iš naujo įvertinęs visus tuos paprastus malonumus, kuriuos turiu kasdien namuose.“
„Po kelių dienų žygio net puodelis kavos kavinėje tampa euforine patirtimi!“ – priduria juokdamasis.
Ir nors jau keletą metų Silvestras neturi automobilio, sako, kad vairuoti jam labai patinka, todėl jis visiškai nenori tapti radikalu, teigiančiu, kad pokyčiui būtinai reikia kažkokių aukų. Be to, atvirauja jis, automobilio atsisakymas, pasirodo, žmogui gali sukelti galybę nerimo.
„Ėjimas yra išėjimas iš saugios savo erdvės, prie kurios mes pripratę. Tarkime, automobilis yra savotiškas namų tęsinys – iš namų pereinate į jį ir pasiekiate norimą tašką vis dar būdami saugiai „užsidarę“. Kai atsisakiau automobilio, labai aiškiai pajutau šį saugumo jausmo dingimą. Ir nors prireikė nemažai laiko, dabar mano namais tapo visas miestas“, – šypteli S.Dikčius.
