Atsakymus į šiuos ir kitus klausimus pateikė klinikinis psichologas, vienas „Depresijos įveikimo centras“ įkūrėjų ir vadovų Antanas Mockus.
– Kodėl žmonės nerimauja dėl skiepų?
– Pirmiausia dėl to, kad kalbant apie skiepus yra daug neapibrėžtumo ir prieštaringos informacijos. Ne visi žmonės sugeba įvertinti, kokios žinios yra patikimos. Kita vertus, kai kuri informacija suprantama tik ekspertams, o ne paprastiems žmonėms. Tuomet jiems ir kyla klausimas: kuo pasitikėti?
Autoritetų yra visokių, o jų skleidžiama informacija – dar įvairesnė, sunku atsirinkti. Todėl nemažai daliai žmonių nuo per didelio informacijos kiekio nerimas ne sumažėja, bet padidėja.
Daliai žmonių nuo per didelio informacijos kiekio nerimas ne sumažėja, bet padidėja.
Dar vienas momentas, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį: pateikdami informaciją apie skiepus mokslininkai tai daro sąžiningai. Jie sako, „kad yra žinoma tas, o štai kiti dalykai – dar nevisai žinomi“.
Vieniems tai suteikia dar didesnį pasitikėjimą mokslu, o kitiems padidina nerimą, nes trūksta aiškumo. O ieškodami to, jie kartais atsisuka į kitus autoritetus (ne mokslininkus – 15min past.). O jie gali būti bet kas – nuo „vieno pažįstamo, kuriam kažkas nutiko“ iki suaugusių vaikų, kitų artimųjų.
– Kiek nerimavimą dėl vakcinacijos lemia „burbulas“, kuriame esi?
– Žmogus yra socialus, jis gyvena savo aplinkoje, kuri iš tiesų stipriai veikia jo sprendimus ir jausmus. Ypač stipri šeimos narių įtaka – šeimoje mes esame stipriai priklausomi vieni nuo kitų. Tačiau nemažai įtakos turi ir bendruomenė, kurioje nuolat esame: draugai, kolegos, mokyklos bendruomenė ir panašiai. Kiekvienoje bendruomenėje yra susiformavusios tam tikros grupės normos. Visi tai grupei priklausantys žmonės dažniausiai turi panašias vertybes, požiūrį į gyvenimą.
Tačiau gali būti, kad kitaip manantys grupės nariai bijo kitų „grupiokų“ vertinimo, todėl elgiasi ne taip, kaip norėtų. Nes, jeigu tu mąstysi, elgsiesi priimtinai, tave palaikys, pagirs – žodžiu, apdovanos. Na, ir priešingai – jeigu pradėsi kelti klausimus, abejoti, gali būti nubaustas.
Žinoma, ne visos grupės vienodos: kai kurios labiau demokratiškos – jose gali išsakyti savo nuomonę, paprieštarauti. „būti balta varna“ ir vis tiek būsi priimtas, „negausi per galvą“; kitose tokios teisės neturi – jose grupės nuomonė svarbiausia ir visų jos narių turi būti priimta kaip faktas.
Daug žmonių neatskiria nuomonės nuo fakto.
Apskritai žvelgiant į Lietuvą, matyti, kad daug žmonių neatskiria nuomonės nuo fakto. „Jeigu aš taip manau, vadinasi, taip ir yra, tai faktas“. Nemokame priimti kito nuomonės. Jei ją girdime – iš karto norime ją nuvertinti, sumenkinti.
– Ką stipriausiai veikia aplinka ir joje vyraujančios nuostatos, nuomonė apie skiepus?
– Sunku apibendrinti, bet aš gal išskirčiau vyresnio amžiaus žmones. Jeigu šeimoje yra vyresnio amžiaus žmogus, kurio vaikai yra nusistatę prieš vakcinas, dažnu atveju jie paveikia ir savo artimojo nuomonę bei sprendimą.
Gerai, jei toks žmogus dar klauso radijo, žiūri televiziją – turi platesnį informacijos lauką. Tačiau dažnu atveju svarbiausias autoritetas tokiam žmogui yra jo aplinka ir žmonės, nuo kurių tu esi priklausomas. Tai – vaikai, kiti artimieji, kurie prižiūri, nuveža į polikliniką, parduotuvę ir pan. Tokie žmonės jaučiasi negalinti manyti kitaip. O jei viduje jaučia kitaip, ima nerimauti.
– Grįžtant prie paties nerimo: kokia reakcija dėl skiepų jau yra nerimas?
– Yra toks dalykas kaip nerimo objektyvizacija. Kalbant paprastai: kartais tai, ką jauti, atrodo kaip faktas. Viskas vyksta maždaug taip: „Aš jaučiu, kad man pakenks, vadinasi, taip ir bus“.
Tuomet visas žvilgsnis yra išorėje: iš gaunamos informacijos selektyviai atsirenki faktus, kurie patvirtintų tavo baimę ir nerimą. Tais faktais pastiprini savo nerimą, nes juk turėdamas faktus tu ne šiaip prisigalvoji. Taip, kaip jauti, taip ir yra.
Dirbdamas su žmonėmis, kurie jaučia padidintą nerimą, pirmiausia ir siekiu, kad jie suprastų, jog tas jausmas (nerimas, baimė) nėra faktas.
Svarbu įvardinti, kad tai – nerimas, baimė. Tokiems žmonėms reikia išmokti nusiraminti: pakvėpuoti, ramiai pagalvoti. Tai – darbas su savimi, ne išore. T.y. turi stengtis galvoti ne „tie skiepai kenkia, nes taip Onutė pasakė arba taip girdėjau per žinias“, bet pripažinti, kad jauti nerimą ir ieškoti būdų, kaip sau padėti jį sumažinti.
Turi pripažinti, kad jauti nerimą ir ieškoti būdų, kaip sau padėti jį sumažinti.
Deja, nemaža dalis žmonių nelinkę pripažinti savo mentalinio pasaulio (jausmų, minčių, fantazijų, norų). Emocinio raštingumo mūsų visuomenėje trūksta. Būtent todėl, užuot padėjęs sau ir pripažinęs, kad nerimauja (kas yra visiškai normalu dabartinėje situacijoje – gyvenant su pandemija!), žmogus ieško patvirtinimo išorėje: kas ką pasakė, kur buvo parašyta ir kt. Ir, žinoma, randa kuo pamaitinti savo nerimą.
– Kaip įveikti tą nerimą?
– Pradėti reikėtų nuo to, ką minėjau: suvokti, kad jausmas nėra faktas. Tuomet rasti sau tinkamą būdą, kaip sumažinti ir įveikti nerimą. Galbūt su kažkuo pasikalbėti ir taip „iškalbėti“ savo jausmus. Galbūt – susirasti patikimą informacijos šaltinį. Gali būti ir priešingai: kartais padėti gali informacinė dieta, t. y. atsiribojimas nuo perteklinės informacijos apie vakcinaciją.
Sumažinti nerimą padeda atsipalaidavimo pratimai, fizinis aktyvumas, savo jausmų girdėjimas ir priėmimas. Informacijos labai daug: yra ir gyvi, ir nuotoliniai internetiniai mokymai, vaizdo pamokos lietuviškai ir angliškai. Tereikia pasirinkti.
Patarimai, kaip sumažinti nerimą
- Miegas. Suaugusiam žmogui miegoti reikėtų maždaug 8 val. per parą. Rekomenduojama laikytis vienodo miego ritmo – gultis ir keltis tuo pačiu metu. Kad lengviau užmigtumėte, bent porą valandų iki miego rekomenduojama vengti išmaniųjų įrenginių bei TV. Geriau jau perskaitykite knygos skyrių.
- Subalansuota mityba. Sveikas maistas yra įvairus maistas. Taip pat labai svarbu organizmą aprūpinti pakankamu kiekiu vandens. Būtent jį, o ne sultis arba kavą bei kitus gėrimus su kofeinu, gerkite, jei jaučiate, kad esate labiau įsitempęs, nervingesnis arba – pavargęs, nei įprastai.
- Judėjimas. Jau seniai įrodyta, kad gera fizinė sveikata labai stipriai veikia ir emocinę. Todėl per dieną skirkite laiko judesiui. Tai nebūtinai turi būti sportas! Vaikščiokite, šokite – darykite tai, kas jums patinka ir suteikia gerų emocijų.
- Laiko planavimas. Darbo ir poilsio režimo įpročiai būtini, jei norisi nepersitempti. Kaip to išmokti? Į pagalbą gali ateiti net ir išmaniosios technologijos (įvairios programėlės, padedančios susiplanuoti pertraukėles darbo metu ir pasiūlančios laisvalaikio veiklas). Tačiau svarbiausia, ką reikėtų atsiminti: poilsis nėra laikas naršant socialinius tinklus!
- Atsipalaidavimo pratimai. Meditacija, sąmoningas kvėpavimas ir kitos technikos – tinka viskas, kas padeda nurimti ir būti čia ir dabar. Jei išmokti savarankiškai nepavyksta, galima jungtis į nuotolines arba gyvas grupes.
- Dalinkitės jausmais. Normalu jausti nerimą, baimę, stresą. Tai patiria daugybė žmonių, tačiau tik maža dalis apie tai garsiai kalba. Kalbėdami apie problemas, savo jausmus padėsite ne tik sau, bet ir kitiems, susiduriantiems su panašiais iššūkiais. Jei nesinori išsikalbėti artimame draugų, šeimos būryje, galima rasti grupinės terapijos užsiėmimų, taip pat dailės, muzikos, kūno judesio terapijų.
Viskas, ką anksčiau minėjau, tinka žmonėms, kurie sugeba reflektuoti savo nerimą. Tačiau tikrai taip, kai nerimo priežastys yra giluminės, reikia pagalbos. Kad būtų galima rasti, kas po tuo nerimo dangčiu yra. Siūlyčiau nepradėti gerti raminamųjų, kol neišnaudoti visi kiti pagalbos resursai. Žinoma, reikia suprasti, kad greitai susitvarkyti su nerimu nepavyks. Tai – ilgalaikė investicija.
– Kas rodo, kad nerimą jaučiančiam žmogui neužtenka savipagalbos, bet jau reikėtų profesionalios specialistų pagalbos? Kokios tos „raudonos lemputės“, kurių nereikėtų ignoruoti?
– Nemiga, sutrikęs dėmesys, žmogui sunku susikaupti, dirbti, bendrauti. Nerimą turintiems žmonėms vakarais būna sunkiausias metas – kankina įkyrios mintys, ypač atsigulus prieš miegą. Visi rūpesčiai lieka kažkur kitur ir visas dėmesys nukrypstą į nerimą keliančius dalykus, ateina neramios mintys. Toks nerimas nuvargina, darosi sunku gyventi visavertį gyvenimą.
Imi pastebėti, jog vargini kitus žmones, artimuosius, draugus, su kuriais daliniesi nerimu, nes viduje jį išlaikyti darosi per sunku. Visi guodžia, ramina, tačiau jiems nepavyksta. O žmogus dar labiau ima panikuoti, nes nesugeba nusiraminti.
Dažnu atveju po to seka užsidarymas – nerimas verda viduje, nebe išorėje. Tokiu atveju padėti gali tik specialistas. Vienkartiniam atvejui (išsiventiliuoti) galima ieškoti pagalbos paskambinus į psichologinės pagalbos linijas. Vis dėlto ilgalaikę pagalbą suteikia tik psichologas-psichoterapeutas arba psichiatras.
