Jei neturite privačios salos, visiškai atsiriboti nuo giminių ir artimųjų nepavyks. Tačiau kontroliuoti situaciją visada verta, nes intymus gyvenimas tam ir yra intymus, kad jį gyventų dviese.
Tai ypač aktualu santykių pradžioje, nes kai su vyru pergyventi studijų metai, pirmas ir kiti vaikai, karjeros pakilimai ir nuopuoliai, dar daug šilto ir šalto, vienokie ar kitokie santykiai su kitais jau būna nusistovėję. (Kaip pabrėžia santuokos problemas tiriantis psichologas Thomas N. Bradbury iš Kalifornijos universiteto, porą, ištvėrusią savo pirmojo vaiko perėjimą į paauglystę, jau galima vadinti „išlikusia gyva“, o jos santuoka yra kur kas tvirtesnė nei vidutinė.)
Žodžiu, karštas šokis su kardais pereina į santūrų padespaną ir vis mažiau rizikos, kad koks nors bičiulis užgrius nakvoti ir įsitaisys šeimyninėje lovoje. Bet naujų ryšių atsiranda ir tada, kai jūs jau esate suaugusi. O tai netrukdo kartoti jaunystės klaidos, kai vos susipažinusi su vyru, pradėjusi su juo susitikinėti ir gal net miegoti – vadinasi, įveikusi vieną sudėtingiausių etapų, staiga prarandate suaugusio žmogaus pasitikėjimą savimi ir bėgate tartis su draugėmis ar mama. Nedarykite šito. Tai jūsų gyvenimas, jūsų atsakomybė ir tik judviejų santykiai.
Jokia kita, net pati artimiausia ir išmintingiausia, moteris negali už jus nugyventi gyvenimo nei jums patarti.
Jokia kita, net pati artimiausia ir išmintingiausia, moteris negali už jus nugyventi gyvenimo nei jums patarti. Nes net jei jai buvo panašiai, ji – tai ne jūs, jūsų vyriškis – ne jos istorijos herojus, o ir pati istorija panaši tik tuo, kad joje veikia vyras ir moteris. Net knygose ir filmuose artimieji sugeba įnešti chaoso į poros gyvenimą – realybėje viskas dar blogiau.
Be advokatų
Filmuose tipiška situacija: kai tarp mylimųjų kyla nesutarimų, mama arba draugė siūlosi pasikalbėti su vyru (arba pati herojė prašo jų tai padaryti). Ir daugumoje siužetų nieko gero iš to neišeina, nes tarpininkė ir yra tarpininkė, visi žodžiai skamba šiek tiek ne taip, kampai atrodo dar aštresni, o problemos – beveik neišsprendžiamos.
Devyniose iš dešimties tokių scenų herojus trinkteli durimis, gero norinti taikdarė skėsteli rankomis – girdi, atleisk, taip išėjo, o herojė, tai yra jūs, lieka raudoti, apsikabinusi pagalvę.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kodėl jis jūsų neveda? 3 galimi scenarijai ir kaip juos pakoreguoti
Grįžtant prie temos – jei norite ką nors išsiaiškinti su partneriu, kalbėkite pati. Maksimaliai atvirai, tiesiai ir be trečios ar ketvirtos prasmių. Nes tik jūs žinote, ką reiškia jo suraukti antakiai ar prikąsta lūpa. Tik jūs žinote, kad žodis tiksliai veda jį iš proto ir bet kokie po jo išsakyti argumentai nebus išgirsti. Galų gale, tai jūs greičiausiai taikysitės su juo lovoje ir anksčiau ar vėliau vis tiek turėsite pasikalbėti apie skaudulį. Tad kam atidėlioti momentą, po kurio neišvengiamai ateis palengvėjimas?!
Daugumai vyrų nepatinka, kai į privačius reikalus įsikiša trečias asmuo.
Ir dar – daugumai vyrų nepatinka, kai į privačius reikalus įsikiša trečias asmuo. O ir jūs negalite žinoti, kaip tas, trečiasis, kada nors panaudos jam suteiktą informaciją. Gyvenimas ilgas: su draugėmis susipykstama, seseris nutolina skirtingi interesai, net mamos ir dukters sampratos, kas gerai ar blogai tai pačiai dukrai, gali nesutapti.
Niekada nepamirškite: mama jus myli. Tėtis – irgi. Todėl nesiskųskite neegzistuojančiomis arba menkomis mylimojo nuodėmėmis (ne taip retai tai darote pagautos impulso, o kartais vien dėl to, kad norisi apie jį pakalbėti...). Jūs išvažiuosite iš tėvų namų ir kitąkart nustebsite, kodėl mama ar tėtis puola žentą (arba potencialų žentą). O jie viso labo gina savo kūdikį nuo to siaubūno. Siaubūno, kurį jų akyse sukūrėte jūs!
Jei jums vis dėlto mirtinai reikia išsipasakoti, pradėkite vaikščioti išpažinties – senamadiška, bet efektyvi atvirumo forma. Susiraskite psichoterapijos grupę. Pradėkite rašyti anoniminį dienoraštį. Tik neįduokite priemonės, kurią galima nukreipti prieš jus, į rankas žmonėms, kurie kada nors gali ja pasinaudoti. Tai ypač aktualu mažoje šalyje ir mažame mieste, kur kone visi visus pažįsta ir niekada negalite būti tikra, kas palinkės į sveikatą jums nusičiaudėjus.
Kodėl apie tai tiek daug kalbame – juk vieną kartą suklydus visada galima pasitaisyti? Galėti tai galima, bet kadangi į situaciją įtraukta ne tik jūs, jis – dar ir trečias ar ketvirtas asmenys, apsigalvojus ir nusprendus uždaryti langus į miegamąjį jie gali nesuprasti, kodėl situacija pasikeitė. Kam rizikuoti ir erzinti žmones? Gal geriau iš karto išsiugdyti įprotį: judviejų santykiai – judviejų reikalas, nė vieno iš jūsų sprendimai nekvestionuojami, todėl neaptarinėjami. Žinoma, nekalbame apie kraštutinius atvejus – smurtą ar panašius dalykus, kuriuos irgi reikia ne aptarinėti, o bėgti nuo tokių santykių, kol jie jūsų nepražudė. Tokiais atvejais diskutuoti nėra nei kada, nei apie ką.
