Mes sumuojame ne pasiekimus, kaip vyrai, ne trofėjus, o meilę, rūpinimąsi mumis, pagarbą ir palaikymą.
Pasak psichologų, moteris dažnai save vertina taip, kaip ją vertina patys artimieji, todėl jos pasitikėjimas savimi toks nestabilus: pabendravus su mus palaikančiais žmonėmis, kurie mus vertina ir gerbia, būname vienos nuomonės apie save, o su tais, kurie kritikuoja ar peikia – kitos. Taigi, viskas priklauso nuo to, kokie žmonės mus supa. Ir mes sumuojame ne pasiekimus, kaip vyrai, ne trofėjus, o meilę, rūpinimąsi mumis, pagarbą ir palaikymą.
Savivertę nulemia bendravimas
Įsivaizduokime dvi dailias išsilavinusias moteris – jei jų bendravimo ratas kardinaliai skiriasi, jos vertins save skirtingai. Ir kuri nors iš jų galbūt savimi pasitikės daug mažiau, nei niekuo neišsiskirianti pelytė, jau mokykliniais metais nurašyta klasės gražuolių, tačiau apsupta ją mylinčių ir palaikančių žmonių. Ji nesijaudina dėl savo išvaizdos ir nemano, kad išpirkusi pusę parduotuvės, bus gražesnė ir laimingesnė ir kad penki seminarai per pusmetį suteiks jai daugiau pliusų darbe.
Tačiau aplink pilna ir nelaimingų gražuolių, kenčiančių pavydą ir tūžmingus žvilgsnius, nuolat apkalbinėjamų ir vertinamų: pradedant piktomis tetomis kaimynėmis, baigiant piktavališkomis kolegėmis ir kažkada įskaudintais vyrais – visame šitame negatyvumo katile joms gali pasirodyti, kad jei jų niekas nemėgsta, gal tikrai jos nevertos meilės ir draugystės? Vyras tokiame kontekste mąstytų priešingai: aš geras – aplinka kalta!
Taigi, žavios, mielos ir protingos jaunos moterys kankinasi dėl to, jog yra NEPAKANKAMAI gražios, protingos ir žavios vien todėl, kad kažkas kažką negero apie jas pasakė ar feisbuke parašė. Nes juk mergaitėms nuo vaikystės buvo diegiama, kad galima ir geriau, galima labiau pasistengti, dar yra kur tobulėti, kai nenaudėliai išdykėliai berniukai už menkiausią pasiekimą buvo tėvų ir mokytojų giriami, jog PAGALIAU padarė pažangą.
Ir tada mergaitė pasidavė savo vidiniam kritikui, kuris grūmojo pirštu ir tikino, kad ji tikrai NEPAKANKAMAI gera. Ir todėl ji nersis iš kailio, kad ją pastebėtų, pamiltų, įvertintų, kad pasakytų gerą žodį, kai berniukas jau ateis išpūtęs krūtinę ir manys, kad vien jo pasirodymas vertas aplodismentų.
Moteris, kuri savęs nevertina, gadina gyvenimą išsigalvotomis kliūtimis, sunkumais ir išbandymais. Ji griūdama bandys jas įveikti, kad pagaliau įrodytų – ir ji gali!
Tad kaip ištrūkti iš savikritikos gniaužtų?
Pamiršti populiarias tiesas, kad „visus reikia mylėti“, „nebūk egoistė“ , „kritikai – mūsų mokytojai“ ir atsijoti žmones, kurie jums gero tikrai nelinki. Ir tuos, kurie amžinai dejuoja, barasi ir tūžta. Bendrauti su bendraminčiais, pozityviais ir jus palaikančiais. Antra – priimti save tokią, kokia esate. Ir pamilti, nors meilė sau – glebus daigelis, reikalaujantis priežiūros.
Kodėl taip svarbu save vertinti?
Todėl, kad mūsų savivertė nulemia nuotaiką, o mūsų nuotaika veikia mūsų artimųjų nusiteikimą. Todėl, kad šia diena mes formuojame savo rytdieną, ir ne tik rytdieną, o ir ateitį – tiek savo, tiek savo šeimos. Tad iš esmės vertėtų pasistengti bent dėl pačių brangiausių žmonių, jei jau laikotės įsikibusi principo, kad „pirmiausia reikia mylėti kitus, o ne auginti savo ego“. Mes nekalbame apie kvailą pasipūtimą, o apie tai, kad nuolat save kritikuodamos ir išgyvendamos, kad nesame pakankamai tobulos, kenkiame ne tik sau, bet ir tiems, kurie šalia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ko tikimės, tą ir gauname, arba Kaip mūsų lūkesčiai kuria realybę
Žinote, koks skirtumas tarp laimingos ir nelaimingos moters? Pirmoji leidžia sau būti laiminga ir leidžia kitiems daryti ją laimingą. Tai jos pasirinkimas. Ji laiko save verta to, kad ja rūpintųsi, mylėtų ir gerbtų. Nelaimingoji nelaiko savęs verta pripažinimo ir materialių vertybių, visą laiką teisinasi, kankinasi ir nesiima jokių priemonių, kad situacija pagerėtų. Tai irgi pasirinkimas.
Kur slypi išeitis?
Verta pakeisti matymo kampą ir bandyti bendrauti su žmonėmis, kurie jus vertina palankiai.
Didžiausia problema, kad mes pačios negalime savęs vertinti, nes žvelgiame į save mamos, tėčio, mokytojų, boso, buvusio vyro, kolegų ir t.t. akimis. Jei jie dažniausiai jus kritikavo, kritikuosite save ir jūs. Verta pakeisti matymo kampą ir bandyti bendrauti su žmonėmis, kurie jus vertina palankiai, o jei sakysite, kad tokių mažai – ieškokite daugiau. Tokie žmonės – jūsų sielos gydytojai, ir bendravimą su jais itin branginkite.
Jei palaipsniui imsite keisti bendravimo ratą, senieji bičiuliai tuoj pat pareikš, kad „pasikėlėte“ – nekreipkite į tai dėmesio, nors pradžioje ir bus sunku. Bet kai pasjusite, kad nieko niekam nebereikia įrodinėti, kad nereikia plėšytis dėl vienadienių įvertinimų, palengvės.
