Kodėl nesiseka pastoti? Gydytojos atkreipė dėmesį į amžių, užslėptas ligas ir hormonų įtaką

Ką verta atlikti pradedant planuoti nėštumą

Kūdikio planavimą visuomet lydi pakilios nuotaikos ir viltis išvysti teigiamą nėštumo testą jau pirmaisiais mėnesiais. Tačiau nesulaukiant rezultato, pozityvumas pradeda slopti, o širdyje sukirba nerimas – kodėl? „Nordclinic“ akušerės ginekologės Neringos Jakštienės teigimu, poros galėtų išvengti nusivylimo, jei, nusprendusios planuoti šeimos pagausėjimą, pasikonsultuotų su specialistais ir atliktų tyrimus. Kai kuriais atvejais sunkumą pastoti gali nulemti net ne ginekologinės, o kitos priežastys, kurias išsprendus moteris greitai pastoja.

„Pirmoji konsultacija prieš planuojant nėštumą yra labai svarbi, nes padeda išvengti nusivylimo. Įvertinami nusiskundimai, buvę ginekologiniai susirgimai, operacijos, kitų organų sistemų ligos bei atliekamas bendras ginekologinis ištyrimas, o prireikus – ir lytinių hormonų tyrimai. Jei randama pakitimų, siekiant sėkmingai pastoti, sudaromas tolesnis ištyrimo ir gydymo planas. Įtarus skydliaukės, antinksčių ar hipofizės patologiją, pacientė siunčiama pasikonsultuoti su endokrinologu“, – komentavo N.Jakštienė.

Gydytoja atkreipė dėmesį: jeigu pora, turėdama pastovius lytinius santykius be apsaugos nuo nėštumo, nepastoja per vienerius metus, diagnozuojamas nevaisingumas. Tuomet sudaromas ir atliekamas detalus nevaisingos poros ištyrimo planas: tiriamos lytiškai plintančios infekcijos, atliekami lytinių hormonų, skydliaukės, spermos tyrimai, vertinamas kiaušintakių pratekamumas.

Žinoma, išgirdusi tokią diagnozę, pora susiduria su psichologiniais iššūkiais, todėl detaliai aptariami visi galimi gydymo metodai: medikamentinis vaisingumo sutrikimų gydymas (pavyzdžiui, medikamentinė ovuliacijos indukcija), chirurginis nevaisingumo priežasčių šalinimas (laparoskopinis endometriozės židinių bei sąaųgų mažajame dubenyje šalinimas), pagalbiniai apvaisinimo būdai, kai naudojamos priemonės, padedančios pastoti ne lytinių santykių metu.

Kaip vaisingumą veikia amžius

Pasak gydytojos endokrinologės Aistės Kondrotienės, nustatyta tiesioginė moters vaisingumo priklausomybė nuo amžiaus, ypač tarp negimdžiusių moterų. Per vienerius metus natūraliai pastoja ir gimdo 75 proc. moterų iki 30 metų ir 65 proc. moterų iki 35 metų. Nuo 35-erių tikimybė pastoti po truputį mažėja, o nuo 40-ties – labai smarkiai, daugėja ir savaiminių persileidimų.

Bendras pastojimo dažnis po 6 mėnesinių ciklų svyruoja nuo 62 proc. (tarp 28–30 m. moterų) iki 27,6 proc. (tarp 40–45 m. moterų), po 12 mėnesinių ciklų – nuo 79,3 proc. (25–27 m.) iki 55,5 proc. (40–45 m.). Žinoma, rezultatams įtakos gali turėti ir gyvenimo būdas, šalutiniai veiksniai, pavyzdžiui, rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas, partnerio amžius ir kt.

123RF.com nuotr./Nėštumo testas

Dažniausios priežastys, kurios trukdo pastoti

Reikia atkreipti dėmesį: jeigu moteris yra 35 metų amžiaus ar vyresnė, arba yra kokia nors aiški nevaisingumui įtaką galinti daryti priežastis, pavyzdžiui, mėnesinių ciklo sutrikimai, galaktorėja, anksčiau buvę lyties organų uždegimai, traumos, operacijos, taikytas spindulinis arba chemoterapinis gydymas, tyrimą dėl nevaisingumo rekomenduojama pradėti anksčiau, t. y. jei moteris nepastoja 6 mėnesius.

Svarbu atlikti išsamius tyrimus ir partneriui. Remiantis tarptautine statistika, vyrų sveikatos problemos lemia 20–30 proc., moterų – 20–35 proc., abiejų partnerių – 25–40 proc. visų vaisingumo sutrikimų atvejų. Neaiškios kilmės nevaisingumas sudaro 10–20 proc.

Pagrindinės moterų sunkumų pastoti priežastys:

• Net 25 proc. sunkumų pastoti lemia ovuliacijos sutrikimai,

• 15 proc. – endometriozė,

• 12 proc. – sąaugos pilvo ertmėje.

Ieškant vyrų nevaisingumo priežasčių:

• net 34 proc. nustatomas neaiškios kilmės nevaisingumas,

• kita dažna diagnozė – varikocelė (liga, kurios metu išsipučia ir padidėja kapšelio venos),

• taip pat hipogonadizmas (sėklidžių audinio pažeidimas),

• urogenitalinės sistemos infekcijos ir pan.

  Apvaisinimo procesui svarbi ne tik moters ir vyro anatominė sveikata, bet ir geras hormonų balansas.

Apvaisinimo procesui įvykti svarbi ne tik moters ir vyro anatominė sveikata, bet ir geras hormonų balansas. Atsiradus endokrininiams sutrikimams, gali nevykti pilnavertė ovuliacija, spermatogenezė, sutrinka implantacijos procesas. Čia savo vietą nevaisingumo gydyme šalia akušerio ginekologo atranda ir gydytojas endokrinologas.

Dažna nevaisingumo priežastis – hormonai

A.Kondrotienės teigimu, dėl sutrikusios endokrininių liaukų (ne tik lytinių, bet ir kitų), veiklos nukenčia tiek moterų, tiek vyrų vaisingumas. Moterims ryškiausi požymiai, įspėjantys apie hormoninius pakitimus, yra sutrikęs mėnesinių ciklas, išskyros iš krūtų, aknė, kūno plaukuotumo pakitimai – slenka nuo galvos, tačiau intensyviau auga ant veido, pilvo, šlaunų. Vyrams apie hormonų pokyčius įspėja nustojusi augti barzda, krūtų pakitimai, problemos dėl erekcijos, mažėjanti fizinė jėga.

Vienos dažniausių nevaisingumą lemiančių ligų – sutrikusi skydliaukės veikla, taip pat policistinių kiaušidžių sindromas.

Esant pastarajam, moters organizme padidėja vyriškų lytinių hormonų (androgenų) kiekis, nebevyksta ovuliacija, sutrinka mėnesinių ciklas. Kontroliuoti policistinių kiaušidžių sindromą būtina ne tik dėl noro susilaukti vaikų ar nemalonių ligos simptomų, tokių kaip vyriško tipo plaukuotumas, nutukimas, spuogai, bet ir dėl to, kad šis sindromas didina gimdos kaklelio vėžio, antro tipo diabeto, infarkto riziką.

Svarbus vyrų vaisingumą reguliuojantis hormonas yra testosteronas. Jo sumažėjus, sutrinka erekcija, ejakuliacija, būdingas nuovargis, svorio augimas. Jei moteriai stinga moteriškų hormonų estrogenų, ji negali pastoti ar išnešioti kūdikio. Tiek moterų, tiek vyrų vaisingumui įtakos gali turėti hipofizės, skydliaukės, antinksčių ligos, taip pat nekontroliuojamas ar netinkamai kontroliuojamas diabetas.

Pasak gydytojos, dažniausiai endokrinines ligas parodo per didelis arba per mažas konkrečių hormonų kiekis – nukrypimai nuo normos ribų, o tai neigiamai veikia visą organizmą.

Dažniausiai hormonų apykaitos sutrikimai kontroliuojami pakaitiniais hormonais, jei jų trūksta, arba vaistais, blokuojančiais per didelio hormonų kiekio išsiskyrimą. Gali būti skiriami hormonų pusiausvyrą balansuojantys preparatai. Nustačius endokrininių liaukų navikus, gali prireikti ir radikalių gydymo metodų.

Tam, kad laiku būtų nustatytos ir pašalintos priežastys, trukdančios sėkmingai susilaukti kūdikio, svarbus ir gyvenimo būdas – būtina užtikrinti pakankamą fizinį krūvį bei rūpintis sveika mityba, kontroliuoti svorį, pasirūpinti poilsio higiena.