– Ką vadiname stipriu pervargimu darbe?
– Tai tokia emocinė ir fizinė būsena. Ji kyla, kai ilgesnį laiką patiriame intensyvią protinę, emocinę ir fizinę įtampą. Dėl tokios būsenos jaučiame energijos stygių, rytais būna sunku keltis, taip pat nesinori eiti į darbą. Paprastai grįžus namo reikia daugiau laiko pailsėti, norisi atsiriboti nuo darbo. Žmonės pradeda mažiau stengtis, jiems neatrodo, kad jų veikla verta pastangų.
– Kuo skiriasi nuovargis, kai žmogui reikia atostogų, po kurių jis jaučiasi pailsėjęs, ir pervargimas, kai darbas tampa nebeįdomus ir atostogos nebepadeda?
– Jeigu nuovargis tęsiasi ilgesnį laiką, galime sakyti, kad tai yra pervargimas. Jei norint pailsėti pakanka savaitgalio arba kelių dienų, tai yra tik nuovargis, jį galima įveikti atostogomis.
– Kokių profesijų atstovai dažniausiai kenčia nuo pervargimo?
– Ilgą laiką buvo įprasta manyti, kad su pervargimu susiduria tų profesijų atstovai, kurie dirba su žmonėmis. Darbo metu jie daug bendrauja, tai gali būti gydytojai, mokytojai, slaugytojai, netgi savanoriai. Vis dėlto šiuo metu manoma, kad tai nepriklauso nuo profesijos – bet kuris žmogus, ilgą laiką susiduriantis su tam tikromis darbo sąlygomis, gali pervargti.
– Ar šiandien ši problema aktualesnė, negu buvo prieš 10 metų?
– Galima sakyti, kad taip. Šiuo metu tuo vis intensyviau domisi ir moksle – keliamas klausimas, kaip padėti įveikti pervargimą, kokios turėtų būti sudarytos darbo sąlygos.
– Ar pervargimo poveikis sveikatai yra psichologinis, ar gali būti ir fizinių sutrikimų?
– Pervargimas gali pasireikšti ir fiziniais simptomais. Tai gali būti miego sutrikimai, nerimas, dažnai pablogėja atmintis, atsiranda kaklo, juosmens ar skrandžio skausmai. Ypač daug dėmesio tokiai problemai skiriančios šalys, pavyzdžiui, Suomija, kaip vieną iš pervargimo darbe simptomų išskiria ir padidėjusią infarkto riziką.
– Dėl ko žmonės patiria didesnį pervargimą darbe? Ką gali pakeisti kolegos ar darbdaviai?
– Prie to prisideda ir darbdavio atsakomybė, ir aplinkos suderinimas. Dažnai protiškai arba emociškai sudėtingą darbą dirbantys žmonės gali susidurti su dideliu darbo krūviu. Kyla klausimas, kaip galime tai sutvarkyti – ar turime vadovų paramą, ar galime tikėtis kolegų palaikymo ir pagalbos, ar turime laisvės planuoti savo darbus, atlikti juos taip, kaip norime.
Didelis darbo krūvis yra dažnas reiškinys – tai nėra problema tol, kol darbuotojas savo veiklą gali planuoti savo nuožiūra. Situacija, kai žmogus patiria didelį krūvį ir gauna nurodymus, kaip atlikti savo darbus, gali tapti problema ir sukelti pervargimą. Turi būti balansas.
– Atlikti eksperimentai, kurių metu žmonės dirba trumpesnę darbo savaitę arba trumpesnę dieną. Ar tai gali padėti geriau jaustis?
– Tikrai gali. Pervargimą galima įveikti labai paprastu ir efektyviu būdu – kasdieniu poilsiu. Dažnai manome, kad tiesiog reikia ilgesnių atostogų, o po jų žmogus turėtų grįžti pailsėjęs. Mokslininkai nustatė, kad atostogų poveikis, kai žmogus grįžta į tą pačią sekinančią darbo aplinką, trunka dvi savaites. Vadinasi, po dviejų savaičių žmogus būna toks pats pavargęs, todėl atgauti jėgas turime kiekvieną dieną.
– Kas labiausiai padeda atsipalaiduoti?
– Tai lemia darbo pobūdis. Jei darbas reikalauja intensyvaus bendravimo su žmonėmis, grįžus namo reikėtų kuo mažiau bendrauti. Jei žmogus dirba su skaičiais, pavyzdžiui, finansų srityje, namuose geriau nesiimti sąskaitų apmokėjimo. Svarbu atsiriboti nuo darbo, apie jį negalvoti, todėl patartina susitelkti ties kitomis veiklomis.
– Ar yra duomenų, kokiose valstybėse nuo pervargimo kenčia daugiausiai žmonių?
– Nebūtų galima rasti tikslių skaičiavimų, tai labiau tam tikrų žmonių bei organizacijų bruožas. Pervargimas taip pat susijęs su netinkamomis darbo sąlygomis.
– Kokios turėtų būti atostogos, kad padėtų geriau atsigauti nuo pervargimo?
– Tinka bet kas, kas žmogui padeda negalvoti apie darbą. Atostogų metu patariu išjungti išmanųjį telefoną, neskaityti darbo pašto, nebendrauti su klientais. Galimybė bet kada pasiekti vadovus bei kolegas gali atrodyti patraukliai, tačiau tai nepadeda atsipalaiduoti.
– Populiarėja darbo iš namų forma. Atrodo, kad tai labai patogu, tačiau kai kurie psichologai sako, jog tokiu atveju sunku atskirti darbą nuo asmeninio gyvenimo.
– Tai priklauso nuo skirtingų žmonių. Kai kurie neprieštarauja, kad jų darbas įsiveržtų į asmeninį gyvenimą, jie tai išgyvena lengviau, tačiau kiti turi poreikį atskirti darbo ir asmeninio gyvenimo erdves. Jie tokias darbo sąlygas išgyvena sunkiau, jiems nepriimtina, kai spręsti su darbu susijusioms problemoms jie turi aukoti asmeninį laiką. Tyrimai rodo, kad, norėdami efektyviau pailsėti, šias dvi erdves turėtume atskirti.
– Ar tai turėtų būti fizinis atskyrimas, pavyzdžiui, įrengtas darbo kambarys?
– Gali būti ir fizinis, ir psichologinis erdvių atskyrimas, tai priklauso nuo darbo pobūdžio. Tam tikrą protinį darbą žmogus gali dirbti bet kuriuo metu, tam nereikia specialios vietos. Tada gali kilti bėdų, tačiau kiekvienas gali atrasti savo būdą, padeda išvykos be skaitmeninių technologijų, žmonės leidžia laiką su šeima, vaikais ar kitais artimaisiais. Apie darbą taip pat nerekomenduojama kalbėti neigiamai, tai turi blogą poveikį.
– Ar kokioje nors valstybėje yra nustatytos tam tikros normos, ar rūpinamasi, kad darbuotojai nepervargtų?
– Taip, yra tam tikri rodikliai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. Tai gali būti darbe kylantys konfliktai su kolegomis bei vadovais, grįžtamojo ryšio trūkumas, vaidmens neaiškumas, kai žmogus tiksliai nežino, ką turi daryti. Trumpas laiko tarpas ir didelis darbo krūvis taip pat veikia neigiamai. Šias blogybes kokia nors forma galime aptikti bet kuriame darbe, tačiau svarbu stebėti, koks jų lygis.
– Kaip pats žmogus gali įsivertinti, kada jam reikėtų pailsėti?
– Galima savęs paklausti, kokia savijauta būna rytais – gal žmogus jaučiasi pavargęs jau prieš atvykdamas į darbą, yra emociškai išsekęs, o gali būti atvirkščiai – darbuotojas jaučiuosi energingas. Reikėtų atkreipti dėmesį, ar po darbo žmogus turi jėgų kitoms veikloms, ar ne.
Kiti dalykai pastebimi organizacijose, juos įvardija ir žmonės. Padidėjęs sergamumas tam tikromis įprastomis ligomis, pavyzdžiui, peršalimo ligomis, darbuotojų jaučiami kaklo, skrandžio skausmai taip pat gali būti pervargimo simptomai.
– Kada reikia kreiptis pagalbos?
– Kai pajunti, kad darbas nebedžiugina, nebeteikia pasitenkinimo, kai atsiranda fiziologinių ir psichologinių simptomų. Reikėtų susirūpinti, kai jaučiamas nuovargis, o žmogus ir po darbo negali atsipalaiduoti.
– Gal kartais reikia pakeisti darbą?
– Galima ir taip pasakyti.
– Kiek tokioje situacijoje svarbus atlygis? Ar jis gali padėti?
– Praėjus kuriam laikui didesnis atlygis nebemotyvuoja ir nebeturi teigiamo poveikio. Man tenka bendrauti su žmonėmis, kurie dirba tikrai sudėtingą darbą, pavyzdžiui, su slaugytojais. Labai dažnai jie nesako, kad didesnis užmokestis jiems padėtų geriau jautis, jie akcentuoja, jog labai svarbus vadovo grįžtamasis ryšys, kolegų dėmesys, galimybė ugdyti įgūdžius.
– Kokius ženklus turėtų pastebėti darbdavys, kad galėtų rūpintis ir padėti darbuotojams?
– Darbdavys gali pastebėti pasikeitusią emocinę būklę, darbinėje aplinkoje gali kilti daugiau konfliktų, nepasitenkinimo, nenoro įsitraukti į tam tikras veiklas. Ypač gali pablogėti santykiai su klientais, padidėti darbuotojų sergamumas.
Parengė Domantė Platūkytė.
