Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kodėl nuo valgymo namuose auga pilvas ir kur dingsta laikas?

Šventai tikėjau, kad čia tik aš viena tokia keistuolė, bet paklaususi draugų ir sekėjų nusiraminau – pasirodo daugumos namus ištikęs mistiškai dingstančio laiko sindromas. Laikas ir šiaip gan paslaptingas reiškinys, tačiau kaip gi taip nutiko, kad nebeinant į kiną, nevakarieniaujant ir iki paryčių nešokant mieste, nesimatuojant drabužių parduotuvėse, ėmiau spėti gerokai mažiau nei anksčiau?
Agnė Kulitaitė
Agnė Kulitaitė / Partnerio nuotr.

Jei anksčiau sugebėdavau dar iki vakaro atkalti keturis susitikimus, pasidaryti kokius penkis smulkesnius darbelius, paskambinti dešimčiai žmonių, papietauti su drauge, o paskui dar pilnu makiažu ir gražia šukuosena į senamiestį aukštakulniais iškaukšėti, dabar gi iš lovos judintis dažniausiai priverčia grėsmingai pilna šlapimo pūslė.

Po vos kelių niekingų užduotėlių atlikimo lova, duetu su „Netflix“, vėl pradeda tarsi sirena man dainuoti, kad pas ją sugrįžčiau. O ir tos pačios užduotys, karantininėmis sąlygomis, kažkokiu nesuvokiamu būdu, ėmė suvalgyti kokiais 40 procentų daugiau laiko.

Kas čia nutiko? Nejau užsidarius namie sulėtėjo dalelių judėjimas erdvėje, tuo pačiu paveikdamas mūsų smegenis bei raumenis? Neseniai per Zoom apie tai diskutavome su drauge (reikia juk nors virtualiai šventą penktadieninio vyniuko pagurkšnojimo tradiciją išlaikyti). Ir priėjome išvados, jog yra keli faktoriai, dėl kurių laikrodžio rodyklės ėmė suktis kaip pasiutusios.

Visų pirma, anksčiau laikas daugumai mūsų buvo prabanga. Susitikti su visa norima draugų kompanija vienoje vietoje ir tuo pat laiku būdavo kone misija neįmanoma. Vienas į sporto klubą tą valandą atsakingai eina, kitam asmeninio tobulėjimo kursai, trečias išvis darbo komandiruotėje. Dabar gi laisvo laiko tarsi turime visi. Ir čia, matyt, suveikia pirmosios dienos po algos sindromas – imi juo neapgalvotai švaistytis į visas puses, kol supranti, kad, žiūrėk, nieko ir nebeliko.

Argi anksčiau paprastą dieną dažnas leisdavo sau popietės miegelį ar valandėlę su knyga, o ryte vietoj greito dušo – pagulėjimą putų vonioje? Abejoju. Dabar tokių atsitraukimų nuo dedlainų kaip reikiant padažnėjo.

Antras faktorius: darant šimtą darbų vienu metu nepavyksta susikaupti kuriam nors vienam ir jį efektyviai atlikti. Nežinau, kaip jums, bet man karantino metu išsivystė kažkoks žongliravimas suplanuotais dalykais. Net ir šį straipsnį berašydama įkėliau 5 storius ir atsakiau į du elektroninius laiškus. O kur dar namų ruošos vargeliai, vis apie save primenantys.

Jau, atrodo, susikaupei ką nors pasidaryti, ir štai atmintin prisibeldžia neplautų skalbinių dėžė ar neišneštos šiukšlės. Kaip ką nors tokiomis sąlygomis nuveikia žmonės, turintys vaikų, man apskritai mįslė.

Bet, žinote, daugiausiai laiko šiomis dienomis turbūt suvalgo maisto gaminimas. Jei anksčiau kavą su bandele prigriebdavome išsinešti vėluodami į rytinį susitikimą, o vėliau pavalgydavome iš dienos pietų meniu, dabar kas antras spėjęs tapti virtuvės šefu.

Faisbukas ir Instagram mirga marga nuo virtuvinių šedevrų nuotraukų (o ką daugiau ten kelti – negi selfį su ketvirtą dieną neplautais plaukais?): laiptinės kvepia naminėmis bandelėmis ar verdamomis sriubomis, o „Barboros“ darbuotojai it bitutės zuja po parduotuves, kad surinktų ir kuo greičiau pristatytų naujai užgimusiems Jamiems Oliveriams reikalingus ingredientus.

Net aš pati, ta, kuri anksčiau iš virtuvės rakandų dažniausiai naudodavo kamščiatraukį, per pastaruosius metus ir pyragus kepti išmokau, ir tailandietišką sriubą pagaminti! Ir nors naujasis hobis man tikrai patinka, negaliu nepastebėti, kiek daug laiko jam skiriu: skaniems ir simpatiškiems pusryčiams sumesti – pusvalandukas, salotos pietums – dar tiek pat, o jei vakarienei norisi kažko ypatingesnio, ir keletą valandų prie stalviršio burti tenka.

Kai paskaičiuoji, kad per dieną maisto ruošai sugaišai kokias dvi-tris valandas, pasidaro aišku, kodėl jau trečią kartą kliento prašai „truputį stumtelėti galutinę datą”.

Gerai, jog gyvename moderniais laikais ir liepsnojant dedlainams ar tiesiog užsimanius dieną praleisti nelipant iš lovos, į pagalbą mums ateina „Wolt, su savo kurjeriais-partneriais, kuriems už darbo krūvius šiuo laikotarpiu medalius reikėtų kabinti.

Atveš jie ir pho, kad sultinio dvylika valandų virti pačiam netektų, ir ant žarijų kepto šašlyko per žiemos speigus pristatys, jei, kaip ir aš, neturite nei kiemo su griliu, nei juo naudotis gebančio vyro.

Nuo maisto gaminimo, kaip ir kitų naujų pomėgių, kartais geriau pailsėti, kad greit neperdegtum. Na, ir nebūtum atleistas iš tikrojo darbo, nes per gulinėjimą, maisto gaminimą bei šuns niurkymą pamiršai, kad dar ir toks egzistuoja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais