Praleiskite daugiau nei kelias minutes maudydamiesi vonioje ar plaukiodami baseine ir jūsų pirštų oda labai pasikeis. Ten, kur kadaise buvo švelnūs epidermio lopinėliai, dabar bus ne itin malonios odos raukšlės, rašoma BBC.
Šis stulbinantis pokytis daugeliui pažįstamas, tačiau kartu ir gluminantis. Panardinus į vandenį, raukšlėjasi tik mūsų rankų ir kojų pirštų oda, o kitos kūno dalys, pavyzdžiui, dilbiai, liemuo, kojos ir veidas, lieka tokios pačios.
Šis vandens sukeliamas rankų ir kojų pirštų odos raukšlėjimasis jau dešimtmečius domina mokslininkus. Dauguma jų svarstė, kas apskritai sukelia šį raukšlėjimąsi, tačiau pastaruoju metu tyrėjų dėmesį patraukė klausimas, kodėl ir kokiu tikslu taip nutinka. Vis dėlto galbūt dar labiau intriguoja tai, ką susiraukšlėję pirštai gali atskleisti apie mūsų pačių sveikatą.
Šiltame vandenyje, kurio optimali temperatūra laikoma 40 laipsnių, pirštų galiukai pradeda raukšlėtis maždaug per 3,5 minutės, o vėsesniame, maždaug 20 laipsnių, vandenyje – per 10 minučių. Tačiau dauguma tyrimų parodė, kad maksimaliam raukšlėjimuisi pasiekti reikia maždaug 30 minučių mirkymo.
Buvo manoma, kad pirštų galiukų raukšlėjimasis yra pasyvi reakcija, kai viršutiniai odos sluoksniai patinsta, nes vanduo patenka į ląsteles vykstant osmoso procesui, kai vandens molekulės juda per membraną, kad išlygintų abiejose pusėse esančių tirpalų koncentraciją. Tačiau jau 1935 m. mokslininkai įtarė, kad šis procesas nėra vien tik toks.
Gydytojai, tyrę pacientus, kuriems buvo pažeistas vidurinis nervas – vienas iš pagrindinių nervų, einančių iš rankos į plaštaką, – nustatė, kad jų pirštai nesiraukšlėjo. Be daugelio kitų funkcijų, vidurinis nervas padeda kontroliuoti vadinamąją simpatinę veiklą, pavyzdžiui, prakaitavimą ir kraujagyslių susitraukimą. Jų atradimas rodo, jog vandens sukeltas pirštų galiukų raukšlėjimasis iš tikrųjų yra kontroliuojamas nervų sistemos.
Vėliau tyrimus atlikę gydytojai pasiūlė rankas panardinti į vandenį, kad būtų galima įvertinti nervų pažeidimus, galinčius turėti įtakos nesąmoningų procesų, pavyzdžiui, kraujotakos, reguliavimui.
Tada 2003 m. neurologai Einaras Wilderis-Smithas ir Adeline Chow atliko savanorių rankų kraujotakos matavimus, kai jie mirkė jas vandenyje. Gydytojai nustatė, kad savanorių pirštų odai pradėjus rausti, pirštų kraujotaka labai sumažėdavo.
Užtepę anestetinio kremo, dėl kurio sveikų savanorių pirštų kraujagyslės laikinai susitraukė, jie nustatė, kad raukšlėjimasis buvo panašaus lygio kaip ir panardinus į vandenį.
E.Wilderis-Smithas ir jo kolegos teigia, kad panardinus rankas į vandenį, pirštų prakaito kanalai atsiveria, kad į juos patektų vandens – dėl to mūsų odoje sutrinka druskų pusiausvyra. Šis pokytis skatina pirštų nervinių skaidulų suaktyvėjimą, dėl kurio susiaurėja aplink prakaito kanalus esančios kraujagyslės.
Panardinus rankas į vandenį, pirštų prakaito kanalai atsiveria, kad į juos patektų vandens.
Tai savo ruožtu sukelia pirštų galiukų minkštosios dalies apimties sumažėjimą, todėl oda, esanti virš jos, traukiama žemyn, ji deformuojasi ir susidaro raukšlės. Raukšlių pobūdis priklauso nuo to, kaip išorinis odos sluoksnis – epidermis – tvirtinasi prie po juo esančių sluoksnių.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad rankų ir kojų pirštų raukšlės gali būti panašios į padangų ar batų padų protektorius nuo lietaus. Raukšlių suformuoti kanalai padeda išstumti vandenį iš pirštų ir objekto sąlyčio vietos.
Tai leidžia manyti, kad žmonėms praeityje galėjo atsirasti rankų ir kojų pirštų raukšlės, padedančios sukibti su šlapiais daiktais ir paviršiais.
„Kadangi atrodo, kad tai padeda geriau sukibti po vandeniu, manyčiau, jog tai susiję arba su judėjimu labai drėgnomis sąlygomis, arba su manipuliavimu objektais po vandeniu“, – teigia neurologas Tomas Smuldersas.
Tai galėjo suteikti mūsų protėviams svarbų pranašumą, pavyzdžiui, vaikštant per šlapius akmenis, gaudant ar ieškant maisto.
Pirštų raukšlėjimosi nepastebėta mūsų artimiausiems giminaičiams, pavyzdžiui, šimpanzėms, tačiau matoma, kad japoninių beždžionių makakų, kurios, kaip žinoma, ilgai maudosi karštame vandenyje, pirštai taip pat raukšlėjasi.
Yra ir kitų įdomių užuominų apie tai, kada šis prisitaikymas galėjo atsirasti. Sūriame vandenyje pirštų galiukų raukšlėjimasis mažiau ryškus ir trunka ilgiau nei gėlame vandenyje. Taip yra tikriausiai todėl, kad druskų gradientas tarp odos ir supančios aplinkos sūriame vandenyje yra mažesnis, dėl to druskų disbalansas, sukeliantis nervines skaidulas, yra ne toks ryškus. Tai gali būti prisitaikymas, padėjęs mūsų protėviams gyventi gėlo vandens aplinkoje, o ne pakrantėse.
Vis dėlto tvirtų atsakymų nėra – kai kurie mano, kad tai gali būti tik atsitiktinė fiziologinė reakcija, neturinti jokios prisitaikymo funkcijos.
Sūriame vandenyje pirštų galiukų raukšlėjimasis mažiau ryškus.
Yra ir kitų mįslių – pavyzdžiui, moterims raukšlės formuojasi ilgiau nei vyrams. Jei raukšlėti pirštai gali pagerinti mūsų sukibimą su šlapiais daiktais, bet nepakenkti, kai jie sausi, kodėl mūsų pirštų galiukai negalėtų nuolat raukšlėtis?
Viena iš priežasčių galėtų būti ta, kad dėl raukšlėjimosi keičiasi pojūčiai.
„Kai kurie žmonės patiria tikrą pasibjaurėjimą, nes, imdami ką nors raukšlėtais pirštais, jaučiasi keistai, – sako neurologas ir psichologas Nickas Davisas. – Taip gali nutikti dėl to, kad pasikeitė odos receptorių pusiausvyra, bet gali būti ir psichologinis aspektas.“
Tačiau vandenyje pamirkę rankų ir kojų pirštus, galime netikėtai atskleisti svarbią informaciją apie savo sveikatą. Pavyzdžiui, raukšlės ilgiau formuojasi žmonėms, sergantiems tokiomis odos ligomis, kaip psoriazė ir baltmė. Cistine fibroze sergantiems pacientams labai raukšlėjasi ne tik pirštai, bet ir delnai – tai pastebėta net tarp žmonių, kurie yra genetiniai šios ligos nešiotojai.
Pacientams, sergantiems antrojo tipo diabetu, taip pat kartais pastebimai sumažėja odos raukšlėtumas, kai jų rankos yra dedamos į vandenį. Panašiai sumažėjusios raukšlės pastebėtos ir širdies nepakankamumą patyrusiems žmonėms – galbūt dėl sutrikusios širdies ir kraujagyslių sistemos kontrolės.
Nesimetriškas pirštų raukšlėjimasis, kai viena ranka raukšlėjasi mažiau nei kita, nepaisant to paties panardinimo laiko, netgi buvo įvardytas kaip ankstyvas Parkinsono ligos požymis, nes tai rodo, kad simpatinė nervų sistema vienoje kūno pusėje veikia netinkamai.
Vis dėlto klausimas, kodėl mūsų rankų ir kojų pirštai pradėjo raukšlėtis vandenyje, lieka atviras.
