Manoma, kad arbatą žmonės pradėjo gerti dar mūsų eros pradžioje. Pasak legendos, pirmieji šį gėrimą atrado piemenys, pamėgę ne tik malonų jo skonį, bet ir tonizuojantį poveikį. Per šimtmečius arbata apkeliavo visą pasaulį, o skirtinguose kraštuose susiformavo savita jos gėrimo kultūra.
Mitas, kad britai geria daugiausiai arbatos
Europoje arbatą pamėgo prancūzų aristokratija, o vėliau šią tradiciją perėmė ir britų salynas, kur šis gėrimas tapo nacionaliniu šalies simboliu. Tiesa, vis dar klaidingai manoma, jog Europoje daugiausiai arbatos išgeria britai. Jau kurį laiką pagal suvartojamus arbatos kiekius juos lenkia turkai, airiai, o pasaulyje pirmauja Pietų Amerikos šalių – Paragvajaus, Urugvajaus, Argentinos – gyventojai, liudija svetainės World Atlas, Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenys.
Dar vienas mitas, jungiantis Didžiąją Britaniją su arbata – tai arbatos pakelio istorija. Priešingai nei manoma, vienkartiniai arbatos maišeliai, kokie mums įprasti šiandien, buvo sugalvoti 1908 metais JAV ir yra siejami su Niujorko kavos ir arbatos prekybininko T.Sullivano asmenybe. Tiesa, tik šeštajame dešimtmetyje jie tapo įprasta, masinės gamybos ir vartojimo preke.
Pastaruoju metu taip pat nenutyla diskusijos dėl stimuliuojančio arbatos efekto. Manoma, jog juodojoje arbatoje yra daugiau kofeino nei žaliojoje ar baltojoje arbatose. Tiesa ta, kad visos arbatos rūšys savo sudėtyje turi kofeino, kadangi visos jos yra gaminamos iš to paties arbatmedžio augalo.
Nuo ko priklauso kofeino kiekis jūsų arbatos puodelyje? Priežasčių yra daugybė – tai ir vietovė, kurioje augo arbatžolė, jos lapų dydis, kaip augalas buvo auginamas, prižiūrimas ir apdorojamas. Galiausiai, kofeino kiekis varijuoja ir nuo to, kaip jūs ruošiate arbatą. Beje, tonizuojantis žaliosios arbatos efektas gali būti lygiai toks pats, kaip ir juodosios, rašoma britų sveikos gyvensenos tinklaraščiuose.
Gyvenimo būdo pokyčiai
Arbata daug kur yra vadinamas gėrimas, gaunamas plikant arbatžoles, ar įvairias vaistines, kvapnias žoleles, netgi vaisius. Pavyzdžiui, britų šefas Jamesas Oliveris savo „klasikinę“ žolelių arbatą gamina plikydamas imbierą, apelsiną (ir jo žievę), citriną, čiobrelius ir medų.
Pastaruoju metu pastebima sveikos gyvensenos tendencija, kuri skatina miestiečius kavą keisti arbata, ieškoti ypatingų jos poskonių bei rūšių, netgi – atsigręžti į liaudies mediciną. Komunikacijos specialistė, kelių žurnalų redaktorė Inga Norkė pasakoja, jog nors mieste ji yra „kavos žmogus“, tačiau namuose daugiausia geria arbatą.
„Kadangi neturiu nei ypatingo kavos pasirinkimo, nei gero kavos aparato, ryte vietoj kavos pradėjau gerti japonišką matchą arbatą, kuri turi ne tik daug kofeino ir prikelia iš bet kokios tinginystės, bet ir daug mineralų, vitaminų ir antioksidantų“, – teigia pašnekovė.
Tuo tarpu ilgiems vakarams ji renkasi įvairius lietuviškų žolelių mišinius. „Mielai užsipilu turguje pas babytes pirktų žolelių – mėtų, čiobrelių arba liepžiedžių. Man patinka ne tik jų skonis, bet ir vaizdas pro stiklinį puodelį“, – su šypsena pasakoja I. Norkė.
J.Balvočiūtė: turime, kuo didžiuotis ir mes
Vienos žymiausių Lietuvos žolininkių bei vaistininkių – Jadvygos Balvočiūtės – teigimu, aromatinėmis ir gydomosiomis savybės pasižyminčias žoleles, tinkamas plikymui, liaudies medicina pažįsta ilgus metus.
„Lietuvoje yra virš 10 rūšių mėtų, kurias mūsų krašto žmonės naudoja jau seniai. Ypač populiari yra miškinė mėta, kurią galima naudoti ne vien arbatos gamybai, bet ir kulinariniais tikslais. Kuo mėta yra ypatinga? Tai toks pusiausvyros augalas – jis padės esant virškinimo sutrikimams, jeigu viduriuose yra spazmai. Taip pat palengvins galvos skausmus, apramins ir netgi pakels nuotaiką bei tonusą“, – pasakoja žolininkė.
Kartu ji pamini ir raudonėlį, melisą ir paprastąjį kietį kaip žoleles, kurias užplikę gausime arbatos gėrimą, pasižymintį ne tik maloniu aromatu, bet ir nervus raminančiu poveikiu. Tuo tarpu juozažolės ir vaistinis šalavijas gali pagelbėti nuo gerklės skausmo, užklumpančio šaltymečiu.
Tačiau Lietuvoje augančios žolelės gali pasitarnauti ne tik esant emociniam sudirgimui ar peršalimui, bet ir kur kas rimtesniems sutrikimams. „Liaudies medicina žino, jog miškinė sidabražolė yra nenatūralias ląsteles neutralizuojantis augalas. Ja nuo seno buvo gydomas vėžys – tiek gėrybiniai, tiek piktybiniai augliai“, – pasakoja vaistininkė.
„Kiekvienas augalas atlieka skirtingą funkciją, tad ir arbatas galima pasiruošti, priklausomai nuo to, ar norite gydyti, ar raminti, ar tonizuoti. Na, o tiems, kurie nori sukurti savo „firminę“ arbatą, rekomenduoju išmėginti tokių, nuo seno žinomų žolelių, derinius, kaip kalakutžolę, erškėčio, žemuogių lapus, gyslotį“, – vietoj išvadų patarimus dalija J. Balvočiūtė.
Arbatos gamintojai taip pat išnaudoja geriausias žolelių savybes. Ypač populiarėja arbatos, skirtos atlikti konkrečią funkciją – išvalyti organizmą, sulieknėti, nuraminti nervų sistemą, pagerinti virškinimą. Daugiau apie tai sužinoti bus galima „Arbatos dienose“, spalį vyksiančiose viename prekybos centre.
