Lietuvos dietologų draugijos konferencijoje LSMUL Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos gydytojos rezidentės Evelina Sabonaitytė ir Justė Linauskaitė pristatė pranešimą „Mėsa. Įdomūs faktai“, kuriame apžvelgė, kokie galimi mėsos vartojimo pliusai ir minusai.
Apie mėsos rūšis
Pirmiausia, anot medikių, mėsa yra skirstoma į baltą (paukštiena ir triušiena), raudoną (kiauliena, jautiena, aviena, veršiena, ėriena, ožkiena) bei žvėrieną (pvz., šerniena, stirniena).
Taip pat kaip atskira rūšis išskiriama apdirbta mėsa, kuri yra paveikiama bet kokiu fiziniu ar cheminiu būdu (sūdymu, džiovinimu, fermentavimu, rūkymu), tam, kad įgautų papildomas skonines savybes ir išliktų ilgesnio galiojimo laiko.
Žolėdis ar mėsėdis?
Dažnai augalinės mitybos sekėjai pabrėžia, kad žmogus anatomiškai nėra sutvertas valgyti mėsą. O kaip yra iš tiesų?
E.Sabonaitytė trumpai aptarė skirtumus tarp žolėdžių ir mėsėdžių: „Žolėdžiai turi trumpus ir minkštus nagus, o mėsėdžiai turi letenas su aštriais nagais, tam, kad pasigautų grobį. Žolėdžių dantys yra maži, buki, kastuvėlio formos, jų žandikaulis juda įvairiomis kryptimis, tam, kad būtų geriau sutrinamas ir lengviau įsisavinamas augalinis maistas.
Tuo tarpu mėsėdžių dantys yra aštrūs, dažnai ilties formos (smailūs), o jų žandikaulis juda tik aukštyn ir žemyn.“
Anot pranešėjos, vienas iš svarbiausių skirtumų yra tas, kad visi medžiojantys gyvūnai turi trumpą žarnyną, kuris pritaikytas greitam mėsos suvirškinimui. O žolėdžių – kaip ir žmonių – žarnynas yra ilgas ir labiau pritaikytas vartoti augalinį maistą, kad būtų pasisavinamos skaidulinės medžiagos. Be to, mėsėdžių skrandžio rūgštis yra gerokai stipresnė, nei žolėdžių.
Tačiau nors pagal šiuos rodiklius žmogaus organizmas yra panašesnis į žolėdžių, nereikėtų atmesti to fakto, kad dalis gyvūnų yra tiesiog visavalgiai (omnivarai).
Nereikėtų nuvertinti raudonos mėsos
J.Linauskaitė atkreipė dėmesį, jog dažniausiai visuomenėje prieštaringų vertinimų sulaukia raudona mėsa, kai tuo tarpu balta mėsa yra laikytina sveika ir toleruotina.
Tačiau ji pabrėžė, jog nereikėtų nuvertinti raudonosios mėsos.
„Pavyzdžiui, jautiena yra viena maistingiausių mėsų: 100 gramų randama net 20 g baltymų; joje iš visų mėsos rūšių yra geriausiai subalansuotas omega-3 ir omega-6 rūgščių santykis. Taip pat jautienoje gausu vandenyje tirpių vitaminų bei geležies“, – sakė gydytoja.
Be to, pasak jos, raudonoje mėsoje esanti geležis yra žymiai geriau pasisavinama negu iš augalinės kilmės produktų.
Pavyzdžiui, jautiena yra viena maistingiausių mėsų.
Taip pat, J.Linauskaitės teigimu, raudonoje mėsoje esančios medžiagos pasižymi priešvėžinėmis savybėmis; padeda palaikyti pastovų glikemijos kiekį kraujyje (kas mažina norą užkandžiauti tarp valgių); apsaugo nuo II cukrinio diabeto išsivystymo.
„Kitas dalykas, mėsoje esančios nepakeičiamos aminorūgštys yra panaudojamos neurotransmiterių gamyboje, todėl gali apsaugoti nuo afektinių sutrikimų“, – nurodė ji.
Galvijai mėsai auginami itin prastomis sąlygomis
Visgi jei prieš tūkstančius metų galvijai laisvai ganėsi pievose ir gėrė švarų vandenį iš upelių, šiandien mėsos pramonėje, kaip pasakojo medikės, galvijams suteikiamos itin prastos sąlygos.
Gyvūnai yra auginami ankštose fermose, todėl dėl judėjimo suvaržymų jų raumenys natūraliai neišsivysto.
„Taigi galvijai gauna pramoniniu būdu paruoštą pašarą, kuriame yra daug hormonų, kurie ir skatina raumenų, kuriuos vėliau valgome, vystymąsi“, – sakė J.Linauskaitė.
Negana to, galvijams profilaktiškai duodama įvairių antibiotikų, kad būtų apsaugoma nuo galbūt net ir nebūsiančių infekcijų – tiesiog tam, kad gyvūnas ištvertų, kol bus paskerstas.
Kita vertus, medikės nurodė ir tai, jog pagal Lietuvos įstatymus, gyvūnas gali būti skerdžiamas tik praėjus 2-3 savaitėms po antibiotikų suvartojimo, tad įstatymiškai į rinką tiekiama mėsa Lietuvoje šiuo atžvilgiu yra saugi.
„Tačiau Lietuvoje atliekama labai mažai tyrimų, lyginant su, pavyzdžiui, Skandinavijos šalimis. Tad tikėtina, jog ne visada galime būti tikri, ką valgome“, – patikino E.Sabonaitytė.
Apdirbta mėsa turi neigiamą poveikį sveikatai
Panašios problemos būdingos ir kalbant apie apdirbtą mėsą.
Jei anksčiau mėsa buvo apdirbama natūralioje aplinkoje, o kaip skonio priedai buvo naudojamos natūralios žolelės, česnakai, pipirai, druska – šiandien įvairūs mėsos gaminiai apdirbami nenatūraliose sąlygose, su gausiu druskos kiekiu, nitratais ir kitomis cheminėmis medžiagomis, pavojingomis sveikatai.
Pavyzdžiui, pasak E.Sabonaitytės, 20 studijų apžvalgoje, kur iš viso buvo stebima virš milijono žmonių, nustatyta, kad apdirbta mėsa yra vienas iš rizikos veiksnių kardiovaskulinių ligų ir II tipo cukrinio diabeto atsiradimui.
Be to, apdirbta mėsa dėl joje esančio gausaus druskų kiekio didina kraujospūdį.
„Taip pat raudona apdirbta mėsa yra įtraukta į tą pačią kancerogenų grupę, kaip ir tabakas“, – nurodė E.Sabonaitytė, pabrėždama, jog dėl šios priežasties pagrįsta manyti, jog apdirbta mėsa skatina vėžio vystymąsi organizme.
Geriausia – jautiena, aviena ir triušiena
J.Linauskaitė nurodė, jog labiausiai patartina vartoti ekologišką, laisvai ganomų gyvūnų mėsą.
Geriausias pasirinkimas, anot jos, būtų jautiena, aviena bei triušiena, mat šioje mėsoje yra geriausiai subalansuotas omega-3 ir omega-6 riebiųjų rūgščių santykis. Tuo tarpu paukštienoje šių rūgščių santykis yra labai didelis.
„Be to, aviena ir triušiena yra labiausiai tinkama mėsa mažiems vaikams, kadangi joje yra mažiausiai alerginių medžiagų, – aiškino medikė. – Avys ir triušiai yra itin jautrūs aplinkos poveikiui, tad jei susiduria su kenksmingu aplinkos veiksniu – numiršta, ir tiesiog neigiamai paveikta jų mėsa mūsų nebepasiekia.“
Taip pat ji papildė, jog baltymais gausiausios mėsos dalys yra krūtinėlė bei kumpis, tačiau nereikėtų vengti ir riebalinės mėsos dalies: „Geriausia vartoti mėsą, kurioje vizualiai būtų matoma tarpraumeninė riebalinė dalis, kadangi joje gausu omega-3 ir omega-6 riebiųjų rūgščių“.
Tuo tarpu mėsos ruošimo procese J.Linauskaitė patarė vengti aukštos temperatūros, kadangi tokiu būdu išsiskiria medžiagos, veikiančios kancerogeniškai.
„Ruošiant mėsą naudinga naudoti česnaką, raudonąjį vyną ar alyvuogių aliejų, kurie sumažina kancerogeninių junginių susidarymą“, – pridūrė ji.
Mėsos suvartojama per daug
Visgi J.Linauskaitė pastebėjo, kad visuotinis mėsos suvartojimas – išlieka pertekliniu. Šis rodiklis ypač auga besivystančiuose regionuose, kaip Rytų Azija, Pietų Amerika, Kinija.
Tyrimai rodo, kad šiai dienai visame pasaulyje mėsos suvartojama beveik penkis kartus daugiau, nei prieš penkiasdešimt metų.
Taigi perteklinio mėsos suvartojimo kontekste medikės skatina atsižvelgti į moralinį ir ekologinį aspektą.
Gyvulininkystė kenkia visai ekosistemai
Anot E.Sabonaitytės, mėsos pramonė itin neigiamai paveikia visą ekosistemą.
„Visų pirma, gyvulininkystės ūkis yra viena iš šiltnamio efektą sukeliančių priežasčių. Kitas dalykas, mėsos pramonė pareikalauja itin daug vandens resursų ir stipriai teršia aplinką; o tam, kad būtų kuriamos ganyklos ir auginamas pašaras galvijams, intensyviai kertami ir naikinami miškai, dėl ko mažėja gamtinė įvairovė. Visi šie procesai yra sąlygojami būtent žmonijos perteklinio vartojimo“, – apgailestavo medikė.
Tyrimai rodo, kad šiai dienai visame pasaulyje mėsos suvartojama beveik penkis kartus daugiau, nei prieš penkiasdešimt metų.
Ji taip pat pateikė pavyzdį, jog Kaišiadorių ir Vilniaus paukštynuose per valandą yra paskerdžiama apie 11 tūkstančių viščiukų broilerių.
„Negana to, dažnai ta mūsų vartojama mėsa net ne visuomet yra suvalgoma ir būna išmetama. Tad būtų naudinga apsvarstyti, kaip sumažinti jos vartojimą“, – sakė E.Sabonaitytė.
Ilgaamžiai suvartoja mažiau mėsos
Pranešimo pabaigoje medikės nurodė, jog pasaulio regionuose, kur gyventojai pasižymi ilgaamžiškumu, mėsa įprastai vartojama 5–6 kartus per mėnesį.
Jos išskyrė patarimų, kaip galima būtų sumažinti suvartojamą mėsos kiekį.
„Valgykite mėsą su kuo daugiau daržovių – kad mėsa „paskęstų“ daržovių lėkštėje. Į racioną įtraukite grybų, kurie yra gana mėsingi ir patiekaluose gali pakeisti mėsą; taip pat ankštinių daržovių, riešutų“, – patarė E.Sabonaitytė.
Anot jos, naudojant natūralius prieskonius (pvz., Rytų Azijos), augalinį maistą galima pagaminti taip, kad netrūks mėsos. Ir, atvirkščiai, vartojant mėsą be prieskonių ir padažų, neretai pastebima, kad norisi ne mėsos, o tiesiog skonio, kurį suteikia prieskoniai ar padažai.
Priklausomai nuo situacijos, verta atrasti savų būdų
Be to, jų teigimu, verta atrasti ir savų būdų, kaip sumažinti mėsos vartojimą, priklausomai nuo situacijos.
Pavyzdžiui, vienam žmogui bus priimtina nevalgyti mėsos savaitgaliais, kitam, atvirkščiai – nevalgyti darbo dienomis.
O jei mėsa vartojama kasdien – verta bent vieną dieną per savaitę jos atsisakyti arba bent sumažinti mėsos porcijas.
Be to, jų teigimu, geriausia pirkti rečiau, bet tik aukščiausios kokybės ekologišką mėsą ir jos gaminius. Tokiu būdu bus lengviau sumažinti mėsos vartojimą, ir, atitinkamai, mažiau kenkti aplinkai bei suteikti daugiau naudos savo sveikatai.