Penktadienio rytą į Slikių kaimą Kėdainių rajone skubėjo greitosios medicinos pagalbos automobilis. Paramedikai buvo informuoti, kad vyksta gelbėti stingdančiame šaltyje šąlančio žmogaus, įtariama, jau nušalusio kojas.
„Senelis yra asocialus žmogus, gyvenantis nešildomame name. Kaimynai jam atnešdavo karštos arbatos, pavalgyti. Pirmadienį jam jau buvo kviesta greitoji pagalba, tačiau tąsyk jis atsisakė važiuoti. Jis nėra psichiškai sveikas žmogus, yra gulėjęs psichiatrinėje ligoninėje, todėl, matyt, nesusigaudė aplinkoje“, – kalba Mantas.
Paramedikai įvertino senelio kojas: „Kažin, ar iš pirštų kas nors liks, o kojose kraujotaka dar yra.“
Tačiau savaitei persiritus į antrą pusę kaimynai, stebėdami 61-erių Eugenijaus būklę, dar labiau sunerimo.
„Jie išsigando, kad kojos pamėlusios, ir nusprendė, kad reikia nedelsiant ką nors daryti. Penktadienį iš Tytuvėnų nuvykome į Slikių kaimą, vėl iškvietėme greitąją pagalbą, socialinę darbuotoją. Paramedikai įvertino senelio kojas: „Kažin, ar iš pirštų kas nors liks, o kojose kraujotaka dar yra.“ Du stiprūs vyrai pasakė griežtai: „Jei nori gyventi – važiuojame.“ Iš skausmo senelis neprimynė kojų, paramedikai jį nunešė beveik ant rankų“, – pasakoja Mantas.
Apstulbo: „Kaip tai nėra, ko gydyti?“
Nuvykus į Kėdainių ligoninės skubiosios pagalbos-priėmimo skyrių pacientas buvo apžiūrėtas budinčio gydytojo.
„Jis po tyrimų nustatė, kad seneliui paviršinis kojų nušalimas. Gydytojas paaiškino, kad pacientas yra sveikas, esą nėra, ko gydyti, todėl jis išrašomas namo. Tiesa, dar ėmė kaltinti: „Gal pradėsi rūpintis seneliu? Čia yra socialinės problemos“, – prisimena Mantas.
Šeima liko apstulbusi: kaip tai nėra, ko gydyti? „Paskambinome į kitas medicinos įstaigas ir sužinojome, kad tokie ligoniai yra guldomi į ligoninę mažiausiai dešimčiai dienų ir gydomi penicilinu, – sako Mantas. – Teko kreiptis į ligoninės direktoriaus pavaduotoją. Ji tuoj pat atvyko į priimamąjį ir patikino viską sutvarkysianti – ligonis bus perkeltas į traumatologijos skyrių.“
Tuo metu Mantas su mama, paciento dukra, išvyko pas senelio šeimos gydytoją, kad šis išrašytų pažymą dėl paciento psichinės būklės: „Pažyma galėtų padėti įrodyti, kad senelis kenkia pats sau.“
Įtaria, kad buvo laukiama pakišos
Apie 17 val. Mantas grįžo į ligoninę – pacientas vis dar gulėjo stebėjimo palatoje.
„Nuėjau paklausti seselės, kada senelis bus perkeltas į skyrių. Ji atsakė nieko apie tai negirdėjusi. Paskambinau į traumatologijos skyrių ir pasiteiravau, kada atvyks paimti mano senelio. Jie taip pat pareiškė pirmą kartą apie tai girdintys. Pakviestas skyriaus vedėjas pasakė, kad šito nušalusio kojas žmogaus nėra ko gydyti ir pasiūlė kreiptis į slaugos skyrių. Galiausiai, po 9 valandų kovų su budinčiu gydytoju, mums prižadėjo, kad ligonį perkels jau į kitą skyrių – šįkart į chirurgijos“, – ligoninės politika stebisi Mantas.
Tokį paciento problemų sprendimo atidėliojimą vaikinas vertina kaip artimųjų provokavimą duoti gydytojui pakišą: „Tiesiog matyti, kad gydytojas išpūtęs kišenes prašo pinigų.“
Ligoninė: pacientas – apleistas šeimos
Kėdainių ligoninės administracija Manto pretenzijas atmeta kaip nepagrįstas.
„Paciento žodžiais, kojas jis nušalo prieš 3–4 metus. Pacientas tuoj pat buvo apžiūrėtas budinčio gydytojo, buvo atlikti reikiami tyrimai, paskirtas gydymas, kuris buvo taikomas stebėjimo palatoje.
Konsultuotas traumatologijos skyriaus vedėjo, kojų nušalimo požymių nebuvo, kojos buvo šiltos, kraujotaka gera. Indikacijų aktyviam gydymui stacionare nebuvo“, – atsakyme 15min aiškina ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinos reikalams Rita Kuodienė.
Pasak jos, pacientui buvo reikalingas slaugos ir palaikomasis gydymas dėl lėtinio nervų uždegimo, kuris išsivystė po buvusio seno nušalimo ir progresavo dėl ligonio blogos mitybos (badavimo), šaltos, nekūrenamos aplinkos, ligonio nepriežiūros.
„Tik žmogiškojo faktoriaus vedini gydytojai pacientą paguldė į traumatologijos skyrių. Kaip žinote, į slaugos skyrių ligoniai siunčiami tik su šeimos gydytojo siuntimu, bet ne iš skubiosios pagalbos – priėmimo skyriaus“, – pažymi R.Kuodienė.
Gydytojams pasakojo, kad laukė, bet taip ir nesulaukė artimųjų
R.Kuodienė pasakoja, kad pacientas visą laiką yra sąmoningas, kontaktiškas.
„Paciento žodžiais, nei dukra, nei sūnus, nei anūkas jo nelanko, nesirūpina. Valgyti atneša tik kaimynas. Jau 2 mėnesiai guli lovoje, kambarys nekūrentas, nes neturi malkų. Prieš du mėnesius socialinė darbuotoja iškvietė greitąją medicinos pagalbą, bet pacientas nesutiko važiuoti į ligoninę, nes vis laukė artimųjų, bet taip jų ir nesulaukė...“ – dėsto ligoninės atstovė.
Ji atkreipia dėmesį, kad penktadienį su artimaisiais bendravo ne ligoninės direktoriaus pavaduotoja, o kitos įstaigos Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus pavaduotoja, kuri seniūno prašymu bandė spręsti tik socialines problemas, nes vaikai nesirūpina tėvu: „Artimiesiems linkime rūpintis savo tėvu, seneliu, o ne palikti savo „senolį“ be priežiūros.“
Pacientas šiuo metu vis dar guli traumatologijos skyriuje, bet artimųjų taip ir nebuvo aplankytas: „Labai norėtume, kad šis atvejis būtų paviešintas jūsų straipsniuose, nes daugėja situacijų, kai ligoninės skubiosios pagalbos – priėmimo skyriaus darbuotojai turi spręsti socialines, o ne gydymo problemas.“
„Buvome jį peržegnoję“
Manto įsitikinimu, ligoninė turi rūpintis pacientų sveikata ir gydymo paslaugomis, o ne moralizavimu.
„Į ligoninę kreipėmės dėl nušalimo, o ne tam, kad būtų aiškinama, kur žmogui gyventi“, – atkerta vaikinas.
Jis pripažįsta, kad senelio nuo penktadienio neaplankė nei jis, nei kiti giminaičiai. Šeimos santykiai su juo esą įtempti.
Į ligoninę kreipėmės dėl nušalimo, o ne tam, kad būtų aiškinama, kur žmogui gyventi.
„Anksčiau mes jį prižiūrėjome, žiemomis jis gyveno pas mus. Tačiau kartą bandė susprogdinti mūsų namus, puolė mus su peiliu, po šio įvykio atsidūrė psichiatrinėje. Po šito atvejo buvome jį peržegnoję, bet žmogiškumo turime, todėl su kaimynais bendraudavome ir teiraudavomės, kaip jis“, – aiškina Mantas.
Namas, kuriame dabar gyvena senelis, mūrinis, jame yra krosnis. „Reikėtų ardyti šalia esančias pašiūres ir kūrenti, taigi, malkų yra. Tačiau žmogus visą gyvenimą buvo pratęs, kad viskas būtų padėta ant lėkštutės. Kai liko vienas, be žmonos, gyvenimas pasikeitė“, – pasakoja Mantas.
Kurį laiką šeima esą vis dar rūpinosi giminaičiu: „Anksčiau mes važiuodavome ir nuveždavome jam konservų, makaronų, kruopų, duonos. Jam buvo sutvarkyta ir Darbo birža, jis gaudavo pašalpą bei buvo socialiai draustas. Tačiau jis nesugebėdavo nueiti į Darbo biržą paskirtu laiku, todėl prarado socialines garantijas. Svarbu paminėti, kad jis dabar nebuvo socialiai draustas, todėl mes sumokėjome jo socialinį draudimą šiam ir kitam mėnesiui, kol sutvarkysime dokumentus, nes norime jį vežti į globos namus“, – aiškina Mantas.
