Jonavietis verslininkas Dainius Paulauskas sako, kad kalbėti apie savo patirtį sutiko dėl to, jog to, ką išgyveno, nelinkėtų niekam: „Jei tik mano istorija bent vieną žmogų paskatintų pasiskiepyti...“
Šiuo metu verslininkas yra reabilitacijoje ir tikisi, jog įvairios specialios procedūros padės sugrįžti į normalų gyvenimą. D.Paulauskas sako esantis dėkingas Jonavos ligoninės kolektyvui ir gydytojui G.Ramanauskui – jų profesionalumo dėka vyras išgyveno.
Nuo COVID-19 nesiskiepijo
Kaip 15min sakė D.Paulauskas, jis niekada nebuvo prieš skiepus ir tikėjęs vakcinų nauda, tačiau nuo COVID-19 pasiskiepijęs nebuvo.
„Nesu antivakseris, jokiu būdu ne. Esu už skiepus. Tik, kalbant apie koronavirusą, man labai nepatiko, kad niekas nepriima atsakomybės už skiepų poveikį. Maniau, kad tada, kai skiepų gamintojai patvirtins savo klinikinius tyrimus, prisiims atsakomybę už tai, ką jie pagamino, aš pirmas būsiu eilėje prie vakcinos.
Jei galėčiau sugrąžinti pusę metų atgal...
Tokia buvo mano nuomonė. Ar liga ją pakaitė? Taip. Jei galėčiau sugrąžinti pusę metų atgal – skiepyčiausi, kad išvengčiau tokios ligos“, – sakė D.Paulauskas.
D.Paulauskui – 53 metai ir iki šiol jis jokių sveikatos problemų neturėjo. Kaip sako pats, buvo sveikas, sportuojantis ir nerūkantis žmogus. Dar nelinksmai juokauja: labai pasitikėjo savo imunitetu.
COVID-19 jonaviečiui buvo diagnozuotas spalio 8 dieną, o jau spalio 12-ąją jis atsidūrė ligoninėje.
Kur galėjo užsikrėsti, nežinia, tačiau sparčiai plintant COVID-19 delta atmainai, panašu, kad bet kur – darbe ar prekybos centre.
Liga pasiekė kritinę stadiją
D.Paulauskas koronaviruso loterijoje neištraukė paties laimingiausio bilieto. Tačiau, laimei, jam neatiteko ir pats blogiausias. Vis tik ligos eiga buvo sunki, o kova su ja pareikalavo daug jėgų.
„Viskas buvo labai netikėta ir niekas juk nesitikime tokių dalykų. Vis galvojame, kad ši liga mus aplenks. Ir ne, ji nė velnio nepanaši į gripą. Sirgau labai sunkiai“, – sakė D.Paulauskas.
Ir ne, ši liga nė velnio nepanaši į gripą.
Kaip pasakojo jonavietis, būnant ligoninėje liga pasiekė kritinę stadiją: „Tada dar kartą įsitikinau, kaip aiškiai sugebu koncentruotis išskirtinėse situacijose, praktiškai žiūrėdamas mirčiai į akis gebu mobilizuoti visą savo kūną. Žinojau, kad esu psichologiškai stiprus, tačiau šį kartą turėjau pasiekti 100-ajį levelį ir tai supratau labai aiškiai. Dusdamas, momentais iki sąmonės netekimo, supratau, kad jei nedarysiu kažko kitaip, tikėtis rezultato negaliu.
Sąmoningai ar ne, pradėjau „jungti“ visas organizmo sistemas: smegenis, sąmonę, gal ir pasąmonę, atskirus organus, nervų sistemą. Visa esybe jaučiau, kaip stipriai man reikia bet kokios galimos pagalbos.“
„Atsiklaupiau ir daviau nurodymus pats sau“
Trūkstant deguonies, sako D.Paulauskas, žmogus gali padaryti tokius dalykus, kurie net nešautų galvon esant sveikam.
„Tada, pamenu, atsiklaupiau ir daviau nurodymus pats sau, tiksliau visam savo organizmui. Kartojau, kad turiu neprarasti sąmonės, o kol smegenys gaus deguonies – galėsiu mąstyti ir galvoti, ką daryti toliau.
Manau, kad jaučiau, kaip sunkiai kosėjant, springstant įkvėpti oro gurkšniai yra perduodami ten, kur deguonis buvo būtiniausias. Man atrodė, kad jaučiu savo kūną – kaip vieną kumštį.
Kai smegenys nebebadavo dėl deguonies trūkumo, pradėjau kurti planą, kaip išsikapstyti iš esamos situacijos.
Ėmiau galvoti, kas yra plaučiai ir kaip jie veikia. Žinojau ir tai, kad dešiniojo plaučio turiu tik pačią apačią, o kairysis – šiek tiek geresnis.
Vadinasi, turiu išnaudoti maksimaliai tai, kas likę. Tada atsiguliau ant pilvo ir pamažu pradėjau pilvinį kvėpavimą, nes buvau girdėjęs, kad taip įdarbinama plaučių apatinė dalis“, – pasakojo D.Paulauskas.
Kvėpuoti išties tapo lengviau, o tai, kad trūkstant deguonies reikia kvėpuoti gulint ant pilvo – pataria ir medikai.
„Jau po keturių valandų aš sėdėjau ir kvėpavau, žinoma, su deguonies kauke, bet kvėpavau savarankiškai, išsižiojęs godžiai rydamas deguonį. Pulsometras iš ryto rodė 88–90 deguonies, įdienojus – 93. Gaunant iš deguonies aparato devynis litrus deguonies per minutę, situacija nebuvo labai bloga.
Sėdėdamas ant lovos krašto, laisvu laiku tarp kvėpavimo pratimų, pradėjau bendrauti su virusu. Aš jo klausiu: klausyk, esi galingas ir greitai gali mane sunaikinti, tačiau ar toks tavo tikslas? Leisk man apsiginti, menki šansai, bet aš pabandysiu, o tu įgysi patirties. Gerbiu tave kaip priešininką, o tu gerbk mane kaip auką. Tada buvau tikras, kad man pavyko su virusu susitarti“, – savo vidiniais išgyvenimais pasidalino D.Paulauskas.
„Aš buvau gyvas!“
Pasijutęs geriau jonavietis sako atradęs jėgų kovai su COVID-19: įdarbinęs emocijas, mintis, fizines pastangas kvėpuoti.
„Liga pradėjo silpti ir sulig kiekviena diena jaučiausi vis geriau. Virusas pasidavė, tačiau liko stipriai sudarkyti plaučiai, trombų tikimybė, sutrikusi nervų sistema, o miegant kankino nuolat pasikartojantys traukuliai.
Virusas pasidavė, tačiau liko stipriai sudarkyti plaučiai.
Silpnai mačiau dešiniąja akimi, beveik negirdėjau viena ausimi. Tačiau aš galėjau kvėpuoti ir tuo momentu tai buvo didžiausia mano pergalė. Aš buvau gyvas!
Net tarp medikų buvo tokių, kurie netikėjo, kad man pavyks. Nepaisant to, medikai visais skyriaus pacientais rūpinosi tarsi savo šeimos nariais. Už tai liksiu jiems dėkingas visą gyvenimą“, – sakė D.Paulauskas.
