Vilniuje gyvenantys Sigutė ir Ignas Talandzevičiai augina du vaikus – jau septynerių mėnesių dukrą Auksę ir dvimetį Arį. Auksės kelionė į gyvenimą buvo itin sunki, o visa šeima daugiau nei mėnesį gyveno įtampoje ir nežinioje ne tik dėl mergaitės, bet ir dėl pačios Sigutės.
„Kai jau po visko kalbėjausi su savo tėvais, vyru – man buvo be galo liūdna, kad jiems teko visa tai išgyventi. Tėvai sakė, kad jie jau buvo pasiruošę blogiausiam“, – sakė moteris.
– Sigute, jums besilaukiant kūdikio buvo diagnozuota koronavirusinė infekcija. Kaip tai nutiko, koks tada buvo jūsų nėštumas?
– Viskas prasidėjo kovo 20 dieną, 33-čiąją nėštumo savaitę. Namuose sūnus pradėjo labai vemti, tiesiog be perstojo. Maniau, kad priežastis – suvalgytas kiaušinis, nes jis jiems alergiškas. Išsikvietėme greitąją pagalbą ir mus nuvežė į ligoninę.
Kai medikai atliko COVID testus, paaiškėjo, kad abiejų mūsų testai – teigiami. O vėliau sužinojau, kad vėmimas yra vienas iš koronaviruso požymių, kalbant apie vaikus.
Pamenu, ligoninėje mus viduryje nakties prikėlė, pasakė, kad testai teigiami ir turėsime likti kovidinėje palatoje. Net pyktelėjau, kodėl naktį.
Svarsčiau, kaip taip gali būti? Kur galėjome užsikrėsti? Nesupratau, buvo lengvas šokas. Spėju, kad virusu galėjo užsikrėsti sūnus darželyje, nes mes išties saugojomės.
– O jūs pati jokių simptomų nejautėte?
– Tikriausiai buvo pati pradžia, aš asmeniškai nieko nejaučiau. Bet kai jau atvykome į ligoninę, man pamatavo temperatūrą. Ji buvo šiek tiek pakilusi. Tada pamaniau, kad esu sušilusi, greitosios pagalbos automobilyje buvau su striuke, o dar nėštumas. Gal dėl to?
Vyras prieš kelias dienas iki sūnaus vėmimo buvo tarsi ir pajutęs peršalimo simptomus.
– Jūsų būklė ligoninėje ėmė blogėti?
– Netrukus man labai pradėjo skaudėti pilvą ir pakilo temperatūra. Išgėriau vaistų, o ji nekrito. Tai nutiko maždaug po dviejų parų, praleistų ligoninėje. Kaip tik tuo metu į mūsų palatą paguldė kitą moterį, kuri buvo pagimdžiusi neišnešiotus dvynukus. Ji mane padrąsino, kad aš prašyčiausi vežama į kitą ligoninės skyrių – akušerinį. Sako, nenoriu, kad tu irgi pagimdytum neišnešiotą kūdikį.
Su skyriaus, kur gulėjome su vaiku, vedėju vyras sutarė, kad ligoninėje mane pakeis ir sūnų prižiūrės jis. Tai, beje, nebuvo taip paprasta, nes mums buvo sakoma, kad reikia laukti COVID testo atsakymo. Bet koks skirtumas, kad ir koks jis būtų, jei daugiau nėra kam prižiūrėti sūnaus?
Tada prasidėjo svarstymai, į kokį skyrių vežti mane – infekcinį ar akušerinį? Jei į akušerinį, tai kaip vežti, jei aš užsikrėtusi koronavirusu?
Nustatė, kad pavojaus nėra ir reikia mane guldyti atgal į pediatrijos skyrių – į tą, iš kurio atvažiavau, kur guli sūnus. Paklausiau, ar jie juokauja?
Iki skyriaus pati negalėjau nueiti, nors viskas vyko pačiose Santariškėse, todėl mane turėjo pervežti greitosios medicinos pagalbos automobiliu. Pagaliau atsidūriau akušerijos skyriuje. Čia mane patikrino labiau, nei išsamiai. Man – daugiau nei 38 laipsniai temperatūros, skauda pilvą. Visą tą laiką man neleido gerti, nes galvojo, kad reikės operacijos.
Nustatė, kad pavojaus nėra, ir reikia mane guldyti atgal į pediatrijos skyrių – į tą, iš kurio atvažiavau, kur guli sūnus. Paklausiau, ar jie juokauja? Į pediatrijos skyrių tikrai nevažiuosiu, manęs ten niekas negydys, o aš blogai jaučiuosi. Teko pasiginčyti.
Galiausiai mane nuvežė į infekcinę ligoninę. Ten vėl reikėjo laukti, kol sutvarkė visus dokumentus.
Infekcinėje ligoninėje parą jaučiausi normaliai, net nuėjau į dušą. Bet su kiekviena diena vis prastėjo. Buvo sunku pajudėti, negalėjau pasiversti ant šono, nekalbu jau apie nuėjimą į tualetą. Užeidavo dusulio priepuoliai, o juos lydėdavo panikos priepuoliai. Stipriai kosėjau, trūko oro.
Man padarė plaučių nuotrauką, paaiškėjo, kad plaučių uždegimas. Tada buvo skirtas deguonis. Situacija buvo labai prasta.
Medikai skyrė antibiotikus, tačiau kadangi aš nėščia ir dar alergiška tam tikros grupės antibiotikams, jų pasirinkimas labai sumažėja. Po keturių dienų gydytojai suprato, kad antibiotikai neveikia, skyrė kitus, o aš per tą laiką dar labiau nusilpau.
Įsivaizduokit mano būklę, kai aš, jaunas žmogus, pati prašiau sauskelnių, nes negalėjau nueiti į tualetą. Ir kaip „malonu“ yra to prašyti.
Gydytojai iš pradžių į mano ligą nežiūrėjo labai rimtai, bet paskui sukvietė konsiliumą ir nusprendė perkelti į reanimacijos skyrių. Man buvo šokas.
Liepė sudėti visus savo daiktus į juodą maišą, telefoną – taip pat. Jokių daiktų. Kaip gulėjau su marškinėliais ir sauskelnėmis – taip mane išvežė į reanimaciją.
Spėjau tik paskambinti artimiesiems ir juos informuoti. Tu kalbi telefonu, sakai artimiesiems, kad tave perkelia į reanimacijos skyrių, o gydytojai ragina: dėk greičiau telefoną į maišą.
Aš nepamenu, ką tiksliai sakiau tada vyrui, ką jis man atsakė.
– Reanimacijos skyrius mums dažnai asocijuojasi su sunkiomis traumomis, eismo įvykiais, žmonėmis, kurie be sąmonės...
– Taip, o aš buvau su sąmone. Pirmosios dienos reanimacijoje – tarsi per miglą.
Gerai atsimenu, kad netrukus atėjo akušerijos skyriaus vedėja ir paklausė: ar sutinkate, kad šiandien jums atliktume cezario pjūvį? Dar vienas šokas. Aš – reanimacijoje, mano nėštumas 34 savaitės, gimdyti dar per anksti. Ir – operacija. Bet neturėjau kitos išeities, pasitikėjau medikais. Paprašiau tik, kad informuotų mano vyrą.
Labai veikia tai, kad tu neturi jokio kontakto su pasauliu. Laimei, buvau paguldyta ne į tą bendrą erdvę, kur guli dar kokie penki žmonės, o į atskirą, atitvertą stiklu. Nemačiau baisiausių reanimacijos vaizdų, tik šiek tiek. Mačiau, kad šalia manęs mirė žmogus, kaip tvarkė jo daiktus. Buvo atėjęs kapelionas. Pasikalbėjo ir su manimi, pasimeldė. Buvo sunku.
Sudėtingas buvo ir mano transportavimas iš reanimacijos į artimiausią operacinę palatą. Reanimacijos skyriuje mane buvo pajungę prie 50 litrų „Air flow“ deguonies sistemos ir tada iš karto pajutau pagerėjimą. Tačiau pervežimui gali duoti tik nešiojamą penkių litrų deguonies balioną.
Gydytojai manęs klausė, kokios nejautros norėčiau: spinalinės ar visiškos su intubavimu ir sukelta dirbtine koma. Jie ir patys galvojo, ar iškvėpuosiu, jei nejautra būtų spinalinė.
Reanimatologui pasakiau, kad bijau neiškvėpuoti, taip sugadinti operaciją ir, jei reikia, gali būti nejautra intubuojant ir sukeliant dirbtinę komą.
Bet jaunas ir draugiškas reanimatologas pasakė: tikiu, kad tu iškvėpuosi. Bandome spinalinę nejautrą, tačiau pasiimame viską, ko reikia intubavimui. Jei reikės – padarysime intubavimą.
Kaip dabar atsimenu, tarsi kine mane gabena su visa lova ligoninės koridoriais, nežmonišku greičiu – kad tik man užtektų penkių litrų deguonies. Tarp mano kojų – deguonies balionas, intubavimo įrenginys... Žinojau, kad man gali būti labai blogai.
Tačiau nuo to laiko, kai atsidūriau reanimacijoje, esu labai dėkinga medikams. Nors iki tol buvo ir nesusipratimų, ir klaidų, tačiau vėliau jie manimi labai rūpinosi ir padarė viską.
– Kaip praėjo operacija?
– Aš iškvėpavau, nebuvo jokių komplikacijų. Po to mane vėl sugrąžino į reanimacijos skyrių, kur dar gulėjau dvi savaites. O mano dukrytė buvo neišnešiotų naujagimių skyriuje.
Po gimdymo ją mačiau apie pusę minutės. Ją laikė medikė, kiek toliau nuo manęs – kad mergytės neužkrėsčiau. Per placentą COVID nepersidavė. Ir ji buvo sveika.
– Kodėl nutarė būtent tada operuoti?
– Sakė, kad taip gelbėja tiek mane, tiek mažylę. Man išties labai trūko deguonies. Ir ji man, matyt, dar spaudė plaučius, be to, aš ją juk taip pat aprūpinu deguonimi. Jei man jo trūksta – ir jai gali trūkti. Gydytojai nenorėjo rizikuoti, todėl operavo. Po operacijos iš karto pajutau, kad kvėpuoti – lengviau.
Tada, kai sveikata pagerėjo, pajutau ir ilgesį – vaikų, namų. Kaip tik buvo Velykos.
Po gimdymo man buvo leidžiami labai stiprūs vaistai nuo skausmo, tarp jų – ir morfijus. Realiai atsigavau tik po kokios savaitės. Pajutau, kad gerėja. Tam, kad būtų lengviau kvėpuoti ir gydant plaučius, man reikėjo gulėti ant pilvo. Aš – ką tik po Cezario pjūvio, begyjančios siūlės. Todėl visų pirma suleisdavo vaistų nuo skausmo, o tik tada bandydavau gultis ant pilvo.
Pirmosiomis dienomis tą padėdavo padaryti reanimacijos skyriaus personalas. Antrą savaitę man jie davė net Santaros klinikoms priklausančią planšetę, kad, gulėdama ant pilvo, galėčiau žiūrėti serialus. Tada, kai sveikata pagerėjo, pajutau ir ilgesį – vaikų, namų. Kaip tik buvo Velykos.
– Kiek laiko iš viso praleidote ligoninėje?
– Nuo tada, kai mane paguldė – lygiai penkios savaitės. Po reanimacijos mane perkėlė į COVID skyrių, padarė antikūnų tyrimą. Jei jų 100, vadinasi, net dar ir sirgdama COVID-19, aš jau nebeužkrėsiu kitų. Paaiškėjo, kad pas mane antikūnų – netoli 7000.
Ir tada buvo dar vienas linksmas nutikimas. Rezidentai pasiūlė mane perkelti į akušerijos skyrių. Sakiau jiems: palaukit, man su cezario pjūviu viskas gerai, bet su plaučiais negerai, aš vis dar negaliu kvėpuoti. Man nereikia į akušerijos skyrių.
Kol nueinu į tualetą – iš karto grįžusi deduosi kaukę. Man nuolat reikėjo deguonies. Išsiprašiau į pulmonologijos skyrių. Kiekvienoje situacijoje, pasirodo, turi pakovoti už save.
Šiame skyriuje buvo ypatingi, supratingi gydytojai, ten manimi labai gerai rūpinosi. Gydytojai žinojo mano istoriją, žinojo, kad manęs namuose laukia vaikai. Nes kaip tik tuo metu iš ligoninės vyras jau buvo pasiėmęs mūsų dukrą. Pulmonologijos skyriuje praleidau pusantros savaitės ir, išsinuomojus deguonies aparatą, man leido išvykti į namus.
– Tad judvi su dukra susipažinote namuose?
– Taip. Po trijų savaičių, balandžio pabaigoje. Kai pirmą kartą ant rankų paimi jau didesnį vaiką – šiek tiek keista.
– Kaip jautėtės namuose?
– Kaip nesava, reikėjo deguonies aparato. Sunkiai nuėjau iki mašinos. Be to, su deguonies kvėpavimo aparatu man buvo sunku judėti ir fiziškai. Gyvename kotedže, tad užlipti į antrąjį aukštą – sunki misija. Kai grįžau, ant manęs tarsi ir pyko sūnus – apsikabinęs tylėjo. Manęs juk tiek ilgai nebuvo namuose.
Po kelių dienų turėjau vėl išvažiuoti iš namų – buvo būtina reabilitacija. Tris savaites praleidau Druskininkų „Eglės“ sanatorijoje.
– Ji buvo naudinga?
– Labai. Mano tikslas buvo iš reabilitacijos grįžti be deguonies kvėpavimo aparato. Tikrai daug stengiausi ir dirbau. Ir man pavyko.
– Kaip jaučiatės dabar?
– Gydytojai prognozavo, kad kai kurie liekamieji reiškiniai po ligos bus pusę metų, kai kurie – metus, o kai kurie liks visam gyvenimui. Kas liks, kaip – nėra aišku. Ši liga dar neištirta, tad pamatysime tik ateityje. Dabar nepakeliu jokio fizinio krūvio. Ir kimba ligos. Esu ką tik po bronchito, geriu antibiotikus.
– Jūs jauna moteris. Ar iki šiol buvote sveika, gal turėjote kitų ligų?
– Neturėjau jokių rimtų ligų. Tik alergija, šienligė, bet jos nėra sudėtingos formos.
– Kaip susitvarkė jūsų vyras? Jam reikėjo ir naujagimę prižiūrėti, ir sūnumi rūpintis.
– Padėjo jo mama, kiti šeimos nariai, tad buvo kiek lengviau. Bet susitvarkė gerai, jis puikiai moka su vaikais elgtis ir viską moka, ką ir aš. Tad dėl to problemų nėra. Buvo sunkiausia, kai sūnus po ligos dar nėjo į darželį, vyras buvo ką tik pakeitęs darbą ir turėjo imti nedarbingumo pažymėjimą.
Kol mažylė dar buvo ligoninėje, reikėdavo nuvežti sauskelnes, leisdavo aplankyti po 15 minučių.
– Kartais sakoma, kad koronavirusas yra į gripą panaši liga. Tiesa?
– Man asmeniškai pasireiškė visi COVID simptomai, išskyrus kvapo ir skonio praradimą. Buvo temperatūra, pilvo skausmas, viduriavimas, dusulys, komplikavęsis į plaučių uždegimą. Aš esu sirgusi gripu. Tačiau ne, ši liga nėra kaip gripas.
