Kunigas ir psichoterapeutė apie tai, kodėl alkoholizmas – ne tik asocialių žmonių problema

Psichologė psichoterapeutė Raimonda Tomkevičienė teigia, kad visuomenės požiūris į alkoholizmą po truputį keičiasi: „Į specialistus vis dažniau kreipiasi alkoholizmu sergančių žmonių artimieji, ypač vaikai, draugai, kurie nebenuolaidžiauja priklausomiems asmenims, ima kitaip jais rūpintis: ne gailėjimu ir problemos užglostymu, o atviru kalbėjimu ir profesionalios pagalbos siūlymu. Atsirado sąmoningas suvokimas, kad priklausomybė ne tik nėra „normalu“ ar „nieko tokio“, o priešingai, kad priklausomybė yra žmogaus gyvybei ir artimųjų gerovei labai pavojingas reiškinys“.

Pokyčiams nesiryžta dėl didžiulės baimės

Kodėl alkoholizmas vis dar laikomas tik asocialių žmonių problema? „Tai yra stereotipinis mąstymas, mitas. Net patys priklausomi asmenys, kurie kreipiasi pagalbos, kartais sako: „Aš dar ne visai priklausomas, nes aš dar ne prie konteinerio…“. Tarsi priklausomi būtų tik tie žmonės. Priklausomybės fenomenas yra labai sudėtingas ir svarbiausia – labai nepatogus. Tai nėra kasdienis nekomfortas. Tas nepatogumas yra susijęs su tuo, kad paprastai iš toliau ar iš arčiau, ar visai arti susiduriant su priklausomybės klausimais kyla labai daug kraštutinai nemalonių ir skausmingų, kartais – net akistatos su liga ar mirtimi – išgyvenimų“, – sako psichoterapeutė R.Tomkevičienė, atkreipusi dėmesį, kad mūsų visuomenė kol kas yra labai nedaug pažengusi žinojimo ir kalbėjimo apie priklausomybę klausimais.

„Vargu, ar atsirastų bent vienas iš mūsų, visai ar niekaip nesusidūręs su alkoholizmu. Maža to, kad beveik kiekvienas iš mūsų iš arčiau ar toliau matėme ar liudijome geriančių gyvenimą, patys jame dalyvavome savo ar nesavo noru, kentėjome ar nukentėjome, iš tiesų mes nė viena nesam apsaugotas, kad mums taip niekada neatsitiks“, – sako pašnekovė.

Vienas iš labiausiai apsunkinančių dalykų, norint suvokti priklausomybę, yra ją lydintis neigimas.

Anot jos, vienas iš labiausiai apsunkinančių dalykų, norint suvokti priklausomybę, yra ją lydintis neigimas. „Jis yra visuose įmanomuose lygmenyse: asmeniniame, šeimyniniame, platesniame socialiniame, net politiniame lygmenyje“, – teigia specialistė.

123RF.com nuotr./Alkoholizmas

Kodėl taip yra: juk informacijos apie alkoholizmą, taip pat ir apie pagalbos šaltinius, galima rasti visur. Be to, ji nemokama ir lengvai pasiekiama. Pasak R.Tomkevičienės, viena iš priežasčių – kad alkoholizmas ir su juo susijusios patirtys yra labai skaudžios, gilios ir sunkios. „Tai nėra, pvz., paprastas pilvo skausmas, kada gali apgalvoti visas priežastis (gal ką suvalgiau, gal valgiau per daug, virusas), jei reikia – pasidaryti tyrimus ir gauti atsakymą, ką daryti. Tarkime, man buvo negera keletą dienų, bet paskui sėkmingai grįžau į gyvenimą. Ir niekas dėl to nesugriuvo, jokių nelaimių neįvyko.

Tuo metu su priklausomybe yra visiškai kitas dalykas: žmogus guli, artimieji nežino, kas su juo vyksta, vaikai iš viso nesupranta, gal mama ar tėtis numirė (jei nesugeba atsikelti). Ką jau kalbėti, jei kartu su alkoholiu atsiranda ir agresija. Bet kokiu atveju tai yra taip baisu, kad mūsų psichika įjungia savisaugos mechanizmą nematyti, negirdėti. Nes, jei užsidengsiu akis, gal tuomet nieko ir nėra“, – apie alkoholizmą pasakojo R.Tomkevičienė.

Ši reakcija – nematyti dalykų, sumažinti, nupudruoti juos yra instinktyvi gynyba, kurią priklausomi žmonės ir jų artimieji vykdo metų metus – jokia priklausomybė neišsivysto greit. „Kiek gali pats priklausomas žmogus atlaikyti, jo artimieji? Ilgai. Mes jau įpratę nematyti dalykų, su kuriais nežinome, ką daryti. Be to, net jei ir žinai, kad reikia kažką daryti, supranti, kad tai nebus lengva, kad pokyčiai bus ilgi ir nebūtinai sėkmingi“, – sako psichoterapeutė. Anot jos, pasaulis yra nesaugus ir jame daug neapibrėžtumo, o praėję metai tik dar labiau paaštrino nerimą ir neapibrėžtumo jausmą.

„Žmogui būdinga norėti garantijų. Deja, gyvenime garantijų nėra, O alkoholizmo atveju juo labiau negali būti. Šį faktą pripažinti labai sunku“, – sako pašnekovė.

Nustokime kalbėti apie priežastis!

Kiek pati visuomenė, mūsų bendras mąstymas, skatina nepripažinimą, kad alkoholizmas – ne tik asocialių žmonių problema? R.Tomkevičienės teigimu, pastaraisiais metais šiuo klausimu pastebimas šioks toks judesys. „Pasikeitė netoleravimo forma – kas yra labai geras ženklas. Anksčiau priklausomybės netoleravimas pasireikšdavo žmogaus menkinimu, etikečių klijavimu, patyčiomis, gėdinimu, žodžiu, būdais, kurie niekur neveda.

Alkoholizmo netoleravimas virto stipriu susirūpinimu su konstruktyviu pagalbos siūlymu.

Dabar alkoholizmo netoleravimas virto stipriu susirūpinimu su konstruktyviu pagalbos siūlymu: į specialistus kreipiasi alkoholizmu sergančių žmonių artimieji, ypač vaikai, draugai. Atsirado sąmoningas suvokimas, kad priklausomybė nėra „nieko tokio“. Į sergančio kalbas, kad „juk negeriu kasdien“, „čia nieko tokio, tik vieną kartą“ artimieji reaguoja kitaip – nebesileidžia „nuglostomi“, – sako psichologė ir priduria, jog jai geriau žinomas Vilniaus kontekstas. „O mes žinome, kad yra didieji miestai ir visa likusi Lietuva. Tačiau Vilniuje judesys pokyčių link tikrai yra“, – sako psichoterapeutė.

Pasak R.Tomkevičienės, reikėtų nustoti kalbėti apie alkoholizmo priežastis. „Aš nelabai tikiu, kad gali būti koks nors stebuklingas įvykis, kuris padarytų galingą proveržį. Man atrodo, kad pokytį atnešti gali kalbėjimas apie alkoholizmą iš įvairių požiūrio taškų. Išskyrus priežastis – šitą klausimą reikia palaidoti, jis niekur neveda. Priešingai – kalbėjimas apie alkoholizmo priežastis yra patogi priemonė nieko nekeisti, pasitarnauja kaip patogus pasiteisinimas.

Kalbėjimas apie alkoholizmo priežastis yra patogi priemonė nieko nekeisti.

Be to, kalbant apie alkoholizmą reikėtų vengti moralizavimo, menkinimo ir nusiteikti, kad tai bus ilgas procesas. Nes bet kokiam staigiam judesiui ir proveržiui bus pasipriešinta. Mes ir taip pastaruoju metu turime labai daug iššūkių. O žmonės, kai jiems sunku, yra linkę reaguoti priešiškai – jie ginasi“, – sako pašnekovė.

Pasaulyje daug atgarsio sulaukia vieši žymių žmonių pasidalinimai apie asmeninę alkoholizmo patirtį. R.Tomkevičienės teigimu, visi vieši pasidalinimai yra veiksmingi. Tačiau jie turi turėti vienintelį tikslą – pasidalinti savo istorija, be pašalinių motyvų.

„Pagrindinis anoniminių alkoholikų judėjimo principas – atviras pasidalinimas. Mes matome pasaulyje, kaip žymūs žmonės švenčia savo blaivybės jubiliejus, remia reabilitacijos centrus. Tai yra labai svarbu, nes neša žinią, kad pakeisti savo gyvenimo kryptį įmanoma. Alkoholizme tas nevilties ir vilties momentas yra labai svarbus, bandant pasikelti nuo dugno ir priimant sprendimą. Net tuomet, kai tas dugnas dar nėra pasiektas. Žinomo žmogaus sėkmės istorija, pavyzdys be galo svarbus, todėl kad tai neša viltį. Ypač, kai istorija yra apie tai, kaip aš sprendžiau klausimą, kokie mano pasirinkimai atvedė į blaivią šiandieną, ką dariau, kad gyvenčiau blaiviai“.

Karantinas dovanoja progą sustoti

Metai su pandemija, du karantinai, kurių vienas vis dar tęsiasi. Kaip ši situacija veikia priklausomybę turinčius žmones, jų artimuosius? Anot R.Tomkevičienės, geriausias rodiklis – priklausomybės centrai ir jų užimtumas. Nenutrūko ir privačios konsultacijos, kurios karantino metu teikiamos nuotoliniu būdu.

„Karantinas žmones verčia sulėtinti tempą ar bent jau padaryti pertraukas, suardytas ir tradicinis savaitgalio ūžimo laikas. Kas iš to išeis, pamatysime vėliau – kol esame pandemijos viduryje, sunku reflektuoti. Tačiau greičiausiai kai kuriems tas ramybės ir tylos laikas bus suteikęs kitokio gyvenimo pajautimo momentą. Šis principas yra taikomas ilgesnėse programose ir reabilitacijose, trunkančiose mėnesį arba keletą mėnesių. Esmė – ilgesnį laiką pagyventi kitaip ir patirti, ką reiškia kitokia diena, kitoks mėnuo. T.y. stotelės principas. Ir tai – labai vertinga patirtis. Net, jei paskui atsitinka atkryčiai (o jie labai dažni) vis tiek žmogus būna turėjęs šitą patirtį“, – kalba pašnekovė.

Visuomenė pernelyg toleruoja „išgėrinėjimą“

Kunigas Aušvydas Belickas taip pat pritaria nuomonei, kad pastaraisiais metais su alkoholizmu susiję stereotipai po truputį keičiasi. „Dabar žmonės labiau suvokia, kad alkoholizmas nėra yda. Tai – liga. O asocialiais žmonėmis dažnai tampama dėl alkoholio problemų“, – teigė kun. A.Belickas.

„Kur būna lūžio taškas?“ – 15min klausė ne vieną paklydusį ir su priklausomybe kovojantį žmogų priėmusį dvasininką. Pasak pašnekovo, dažniausiai kelias pasveikti prasideda, kai žmogus pasiekia savą dugną. „Tačiau tas dugnas kiekvienam yra skirtingas, individualus. Vieni pradeda susivokti, kad turi problemų su alkoholiu, kai artimi žmonės pastebi ir pasako. Bet dažniausiai lūžio taškas įvyksta, visgi tik tada, kai žmogus pats patiria sunkias problemas – šeimoje, darbe. Dugnas vis žemėja: alkoholikas gali prarasti ne tik šeimą, darbą, bet ir namus – taip jis atsiduria gatvėje. Tie įvykiai supurto žmogų ir jis pradeda mąstyti, ieškoti pagalbos. Labai stipriai sukrečia ir rimtos sveikatos problemos“, – kalbėjo kunigas ir pridūrė, kad, kai priklausomybe serga jaunas žmogus, labai svarbūs tampa artimieji.

Tas dugnas kiekvienam yra skirtingas, individualus.

Anot dvasininko, nors vis daugiau žmonių suvokia, kad alkoholizmas yra liga, kurią reikia ir galima gydyti, visuomenėje vis dar per daug toleruojama „išgėrinėjimas“. Taip kunigas vadina „saikingą alkoholio vartojimą“.

„Mūsų visuomenėje vis dar stiprus alkoholinis mąstymas. Jis įprastas alkoholikams, bet yra paplitęs ir tarp kitų visuomenės narių. Tai turi įtakos, nes dažnu atveju alkoholizmo problema pamatoma per vėlai. Mano nuomone, klaidinga auklėti visuomenę sakant, jog saikingai galima vartoti alkoholį. Juk alkoholis, patekęs į organizmą, bet kokiu atveju veikia žmogų.

Priklausomai nuo genetikos, daugelio kitų dalykų vieniems alkoholizmas gali neišsivystyti, kitiems priklausomybė atsiras po 20 ir daugiau metų, o tretiems – per metus ir dvejus. Taigi, kalbėjimas apie saikingą alkoholio vartojimą, kaip kažkokią leistiną normą, yra nenormalu. Alkoholinis gėrimas nėra žmogui pirmo poreikio priemonė, kaip maistas ar vanduo. Jeigu žmogui reikia vartoti alkoholį, jau nenormalu, nes šia priemone žmogus siekia paveikti savo smegenis cheminėmis priemonėmis – kad jam būtų lengviau, linksmiau. Natūraliu būdu ir priemonėmis jis nesugeba toks būti“, – savo mintis dėstė kunigas.

123RF.com nuotr./Aplinkinių toleravimas – viena iš priežasčių, kodėl alkoholikams taip sunku pripažinti ligą

Jis prisiminė, kad jam pačiam akis šia tema atvėrė vienas pokalbis. Lankydamasis JAV jis buvo paklaustas, ar vakarėlio metu jam užtenka išgerti 50 g stipraus alkoholio.

Bet koks alkoholio kiekis daro žalą.

„Aš, atvykęs iš Lietuvos, nustebau išgirdęs tokį klausimą. Iš karto pradėjau aiškinti, kad Lietuvos gyventojai atsparesni alkoholiui, lyg teisintis, kad pas mus geria daugiau, pakelia didesnius kiekius. Bet man atvėrė akis: sako, jei per vakarą reikia daugiau nei 50 g alkoholio, vadinasi, tu jau turi problemą. Vadinasi, tu į vakarėlį atėjai ne dėl to, kad pabendrautum su žmonėmis, bet kad išgertum. Organizmas jau reikalauja alkoholio.

Man tai buvo labais stiprus įspūdis, suvokiau, kad mentalitetai skirtingi. Supratau, jog Lietuvoje mes nesuprantame esmės: bet koks alkoholio kiekis daro žalą“, – sakė pašnekovas.