Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kunigas S.Jurkštas: donorystė nėra kliūtis patekti į dangų

Organų donorystė – ne tik labai jautri, bet ir daug diskusijų kelianti tema. Kunigas Sigitas Jurkštas sako, jog labai dažnai pasirinkimą nesutikti su donoryste nulemia kokia nors baimė, pavyzdžiui, kad kūnas negražiai atrodys šarvojimo salėje. Kauno klinikų kapelionas pranešime žiniasklaidai atvirai dalijasi, kodėl apie donorystę vis dar sklando nebūtų mitų, ir pasakoja, kaip kalbėti su netektį išgyvenančiais artimaisiais apie donorystę, kuri nėra kliūtis patekti į dangų.
Kunigas S.Jurkštas
Kunigas S.Jurkštas / 123rf.com / Asmeninio albumo nuotr.

– Organų donorystė šiandien apipinta mitų, kurie pastaruoju metu ypač paplito socialiniuose tinkluose. Kaip manote, kodėl klaidinama visuomenė?

– Taip, mitų daug ir darosi vis sunkiau atskirti pelus nuo grūdų. Aišku, žmogus visada ieško pateisinimų savo patogumui: jeigu nieko nedaryti ir nesivarginti įgyti donoro kortelę yra lengviau, tai ir ieškom, kaip tai pateisinti. Be to, įvairios baimės dažnai paralyžiuoja mūsų gerus ketinimus: o ką kiti pasakys, kaip į mus pažiūrės, gal tai nepagarba mirusiajam, kaip kūnas atrodys per laidotuves ir panašiai.

Liūdna, kad tokiuose svarbiuose klausimuose, nuo kurių priklauso kitų žmonių gyvenimas arba mirtis, labai dažnai pagrindinis veiksnys, nulemiantis mūsų pasirinkimą, būna kitų žmonių nuomonės baimė. Labai dažnai pasirinkimą nesutikti su donoryste nulemia kokia nors baimė, pavyzdžiui, kad kūnas negražiai atrodys šarvojimo salėje... Arba kad mirusiojo sielai atsitiks kažkas blogo, jeigu bus išdalinti jo kūno organai... Tai tiesiog baimė, neturinti pagrindo, tačiau paralyžiuojanti ir neleidžianti daryti gera.

– Jūs esate Kauno klinikų kapelionas, žmogus, kuris gyvybės ir mirties slenkstyje atsiduria šeimos netekties skausmo akivaizdoje. Ką tuo metu jaučia artimieji ir kaip reiktų su jais bendrauti?

– Vieni žmonės labai atvirai reiškia savo jausmus, kiti labai santūriai. Aišku, skaudžiausiai išgyvena tėvai prie mirštančių savo vaikų. Jiems reikia ilgalaikio palydėjimo, palaikymo. Mes, kunigai, kasdien susitikdami daug įvairiausių žmonių, fiziškai nepajėgiame to padaryti.

Artimo netekęs žmogus išgyvena ypatingą vienatvę, kartais net beprasmiškumą, jei tai buvo labai artimas žmogus. Jam labai galėtų padėti tiesiog kitų dėmesys, paskambinimas, pakvietimas bendrai veiklai. Pastebėjau, kad visą gyvenimą kartu su kitais nugyvenęs žmogus nepajėgia būti vienas, ištverti vienatvės, kuri galbūt visai priimtina tiems, kurie jau seniai gyvena vieni. Taip pat gali padėti bendra malda su kitais, kad ir nepažįstamais. Bendra malda mus labai vienija.

Dar labai sustiprintų galimybė turėti bendraminčių grupelę, su kuriais galima būtų kalbėtis apie tikėjimo, dvasinius dalykus – tai teikia susitikimo su mirusiuoju amžinybėje viltį ir padeda neįpulti į depresiją.

– Atskleiskite, ką Jūs sakote netektį išgyvenantiems artimiesiems? Kaip juos paguodžiate?

– Stengiuosi pasidalinti tuo, kas stiprintų jų tikėjimą Dievo buvimu ir amžinuoju gyvenimu. Jeigu Dievo nėra, mūsų gyvenimas yra beprasmė loterija. Tačiau jei Dievas yra, tuomet Jis kiekvieną mūsų pažįsta vardu, kviečia mus į amžiną laimę su Juo ir visi dalykai gyvenime, ir džiaugsmingi, ir skausmingi, pasitarnauja mūsų dvasiniam augimui.

– Ką pasakytumėte žmonėms, kurie yra kryžkelėje ir svarsto, ar sutikti padovanoti savo artimojo organus donorystei?

– Siūlyčiau visų pirma tiesiog protu pasverti visus „už“ ir „prieš“. Jeigu mirusiojo žmogaus organai gali išgelbėti kitam gyvybę, gal netgi keliems žmonėms, tai nusveria visus „prieš“. Galbūt tai išgelbės jaunus žmones, kurie turėjo daug vilčių ir svajonių, kol sužinojo savo ligos diagnozę; kurių gyvybė kabo ant plauko; kurie irgi turi tėvus, sutuoktinius, vaikus, artimuosius, labai pergyvenančius dėl jų sveikatos. Ir netekties skausmas tuomet tampa žymiai mažesnis, kai žinai, jog mirdamas artimas žmogus kartu dovanoja gyvenimą kitiems.

– Kokiais žodžiais Jūs paskatinate šeimos narius priimti sprendimą ir artimojo organus paaukoti kito sergančio gyvybės išgelbėjimui?

– Dažniausiai tai įvyksta neurochirurgijos reanimacijoje, nes tik po smegenų mirties, pripažintos reanimacijoje, žmogaus organai paprastai imami donorystei. Stengiuosi niekada nedaryti spaudimo, tiesiog pasiūlau pagalvoti apie donorystę, kuri gali išgelbėti kitiems gyvybes. Tai labai kilnu ir krikščioniška.

Mums kiekvienam reikia kasdienio atsivertimo iš egoizmo į artimo meilę. Pasidalinti organu – daugybę kartų daugiau ir geriau, negu, pavyzdžiui, sušelpti vargstantį.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad po, organų paėmimo donorystei, mirusio žmogaus kūnas atrodo nė kiek nepakitęs, nes paimami vidaus organai. Be to, artimieji patys gali pasirinkti, kuriuos organus dovanoti.

– Vis dar gajus mitas, jog jei žmogaus organai po mirties bus paaukoti donorystei – jis nepateks į dangų.

– Tokia mintis prieštarauja Evangelijai: į Dangų juk pateks tie, kurie vykdo Dievo žodžius – stengiasi mylėti artimą. Dievas mums pažadėjo naują sudvasintą kūną, kuris visada bus jaunas, niekada nesirgs ir nemirs. Taigi tai bus ne tas pats kūnas, kuris supus žemėje.

Gyvenimą turime tik vieną, o paskui turėsime visą amžinybę džiaugtis arba liūdėti dėl to, kaip jį nugyvenome.

Manau, kad žmonės gal labiau bijo kremacijos, negu donorystės. Nes manoma, kad jei artimui išima tam tikrus organus, jį gali reikėti kremuoti. Tačiau tai, kaip minėjau, yra nepagrįsta. Be to, Dievas nėra piktavalis teisėjas, teisiantis tik pagal išorę, Jis žino mūsų vidų geriau, negu mes patys. Jeigu turime gerą intenciją, norime padėti išgelbėti kito gyvybę, tai yra didelė dorybė. Manau, kad ir mūsų miręs artimasis džiaugsis Danguje, žinodamas, kad jo mirtis padėjo išgelbėti net kelių žmonių gyvybes.

Aš vis pagalvoju, kad gyvenimą turime tik vieną, o paskui turėsime visą amžinybę džiaugtis arba liūdėti dėl to, kaip jį nugyvenome...

– O ką donorystė reiškia Jums?

– Donorystė išvertus iš lotynų kalbos reiškia dovanojimą. Džiaugiuosi, galėdamas kartais dovanoti kraujo. Esu pasirašęs sutikimą mirties atveju panaudoti mano organus donorystei. Tai vienas iš būdų daryti gera kitiems, tik tas būdas labai asmeniškas – tu dovanoji dalį savęs, o ne to, kas tau atlieka. Taigi donorystė mus ugdo pasiaukojimui, o tai yra „kuras“ tikrajai meilei.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs