Kalifornijos universiteto mokslininkai atrado, kad vienatvė itin skatina silpnėjimą, dažnai siejamą su senyvu amžiumi. Tyrimas stebėjo 1600 maždaug 71-erių metų sulaukusių suaugusiųjų, ir nepaisant socioekonominės padėties bei sveikatos, vienišų senolių mirtingumas buvo gerokai didesnis. Beveik 23 proc. vienišų tyrimo dalyvių mirė per pirmuosius 6 tyrimo metus, palyginti su 14 proc. senolių, turinčių kompanjonus.
„Visą gyvenimą turime poreikį, kuris niekur nedingsta ,– turėti žmones, kurie mus pažįsta, vertina ir suteikia džiaugsmo“, – „The New York Times“ aiškino Masačiusetso ligoninės vyriausioji geriatrijos socialinė darbuotoja Barbara Moscowitz.
Senoliai labai vertina tokius santykius – tiek, kad dažnai praleidžia pro pirštus daugiau nei jų vaikai ar vaikaičiai. Kaip „The New York Times“ sakė Virdžinijos politechnikos instituto profesorė Rosemary Blieszner, visa ko esmė yra svarbūs bendravimo įgūdžiai; įgūdžiai, kuriuos mūsų seneliai puoselėjo visą gyvenimą.
„Jie daug tolerantiškesni draugų ydoms ir išskirtinumams, tolerantiškesni nei jaunimas, – sakė ji. – Būdamas vyresnis į draugystę atsineši daug daugiau patirties. Žinai, dėl ko verta ir dėl ko neverta ginčytis.“
Svarbu yra ne tik kviesti vyresnius giminaičius ar draugus į svečius, bet ir skatinti santykius su vyresniais žmonėmis. Būtent todėl vyresni žmonės linkę klestėti aplinkoje, kurioje gali gyventi savarankiškai arba su kažkieno pagalba. Tokia gyvenimo tvarka suteikia daugiau galimybių bendrauti.
Laikas, praleistas su seneliu ir močiute, padeda jiems, tačiau naudos gauname ir mes – santykių simbiozė nenuginčijama. Jie gauna draugiją ir pokalbius, būtinus kasdieniame gyvenime, o mes gauname jų istorijas, apkabinimus ir geriausia – garsiuosius slapto recepto sausainiukus.
