„Jeigu atsimenate, buvo tokie barbarisiniai saldainiai, kurie turėjo savotišką rūgštų skonį. Subrendusius barbarisus su aiškiai raudonomis uogomis merkdavo į sirupą – taip juos sudžiovindavo ir valgydavo, darydavo kompotus, kisielius. Prisimenu receptą: viena stiklinė sudžiovintų raugekšlio uogų, 60 g cukraus ir tai užpilama verdančiu vandeniu. Taip pasidaro kompotas, tokia rūgštelė, kurią mes mėgdavome gerti, bet tada aš nežinojau, kad raugerškis yra tinkamas virškinimo trakto ligoms gydyti“, – pasakojo žolininkas.
Anot V. Skirkevičiaus, nereikia svečiose šalyse ieškoti mūsų organizmui naudingų augalų, kadangi mūsiškis raugerškis turi tokių pačių gydomųjų savybių kaip ir Indijoje auganti ciberžolė.
„Jeigu pažiūrėtume į raugerškio šaknį, medieną, ji turi tokio geltonumo, kuris indų medicinoje apibūdinamas kaip medinė kurkuma arba ciberžolė. Šiandien ciberžolė žinoma dėl savo priešvėžinių, priešuždegiminių savybių. Pas mus ji neauga, jos šaknų miltelius dažniausiai matome parduotuvėse, kuriuos naudojame kaip prieskonius. Tačiau ciberžolei niekuo nenusileidžia ir mūsų raugerškis“, – tvirtino žolininkas.
Pasak V. Skirkevičiaus, raugerškis yra geltonas ir dyglus, o nuo senų laikų yra žinoma ir šiandieninis mokslas vis patvirtina, kad tie augalai, kurie turi dyglius, sugeba panaikinti spazmus: „Vadinasi, geltonos šaknys, geltona žievė skatina tulžies išsiskyrimą, gerina kepenų darbą taip pat, kaip ir kurkuma“.
„Barbarisas dar vadinamas berberis vulgaris, o liaudyje – gargždiečiu. Jo žievėje ir šaknyje yra medžiagų, vadinamų alkaloidais, kurios yra šiek tiek nuodingos, bet jei nebūtų to nuodo, nebūtų ir stipraus poveikio“, – teigia žolininkas.
Raugerškio šaknies nuoviras, pasak V. Skirkevičiaus, padeda gydyti kepenų cirozę, hepatitą, tulžies akmenligę: „Sudžiovinta, susmulkinta raugerškio šaknis (valgomasis šaukštas) užpilama puse litro karšto vandens ir paverdama 15–20 minučių. Paskui nuoviras valandą palaikomas, nukošiamas ir geriamas. Reikia gerti vieną valgomą šaukštą du kartus per dieną“.
Vaistininkas taip pat pasakojo apie kitą vertingą augalą – juodavaisę aroniją, kuri šiais laikais nėra labai dažnai naudojama, kadangi bijoma, jog gali padidinti kraujo krešėjimą.
„Tačiau aronijos uogose gausu vitaminų, mineralų, o svarbiausia – jodo, todėl jas labai naudinga vartoti žmonėms, kurie serga triotoksikoze, sudėtinga skydliaukės liga. Tai yra puikus gamtos derinys, suformuotas šiai ligai gydyti. Pavyzdžiui, gaminant kompotus, džemus su aronija, daug medžiagų, vitaminų, mineralų išlieka, nes jas saugo kitos medžiagos, kurias kaupia pati aronija“.
Žmonėms, turintiems problemų su skydliauke ar aukštu kraujo spaudimu, žolininkas pataria išbandyti šį klasikinį receptą: 2 kartus per dieną išgerti 50 ml – ketvirtį stiklinės – aronijų sulčių arba suvalgyti 100 sudžiovintų uogų per dieną.
Pasakodamas apie vertingąsias uogas, pašnekovas prisiminė vieną įdomią sakmę: „Dievas, kurdamas pasaulį, padarė daug gražių dalykų ir taip pat ant medžių prikabino daug uogų. Velniui tai patiko ir jis užsinorėjo kažką gražaus sukurti, todėl ant krūmų ir medžių taip pat pakabino uogų. Dievas tuomet pagalvojo: velnias čia išeis, nes žmogus gali nusinuodyti. Todėl ant savo sukurtų uogų jis padėjo kryžiuką. Jis yra matomas ant šermukšnių, aronijų. Jeigu kyla klausimas, ar uoga, kurios jūs nepažįstate, yra valgoma, pasižiūrėkite, ar yra Dievo uždėtas kryžiukas. Jeigu jis yra – valgykite ir nebijokite“.
