Jaunystė visada pranašesnė už senatvę, kad ir ką Emin ar tūlas psichologas aiškintų. Daugelio mūsų ta jaunystė buvo visai sumauta, kupina daugybės kompleksų, baimių, meilės dramų, badmiriavimo. Bet jei kas nors tada būtų pasiūlęs keistis vietomis, tarkim, su Anglijos karaliene, būtume pasišiaušusios: „Gal išprotėjote?! Ji – sena!“ Ir nebebūtų reikėję jokių kitų argumentų.
Pagrindinis skirtumas tarp jaunystės ir senatvės yra tas, kad pirmoji nieko nežino apie antrąją. Ir ta nežinia gąsdina. Nors dabar – ne taip baisiai, kaip anksčiau.
Pagrindinis skirtumas tarp jaunystės ir senatvės yra tas, kad pirmoji nieko nežino apie antrąją. Ir ta nežinia gąsdina. Nors dabar – ne taip baisiai, kaip anksčiau. Mažėja distancija tarp mamų ir dukrų, dar labiau – tarp kartų, nes jų interesai pasidaro panašūs. Be to, ilgai trukęs jaunystės kultas išprovokavo atsakomąją reakciją.
Ekscentriška 95-erių Iris Apfel fotografuojama žurnalų viršeliams; mados namai kaip modelius kviečia žilagalves damas; prieš porą metų nugriaudėjo Linos Plioplytės filmas „Amžinai jaunos“. O ir mūsų minėtai karalienei spauda rodo daugiau dėmesio, nei reikia: Elizabeth II, šiemet šventusi devyniasdešimtmetį, neprarado humoro jausmo, atrodo taip pat, kaip prieš ketvirtį amžiaus, o vilki gal net žaviau.
40+
Kažkada per interviu menininkas Paulius Stanikas pasakė: „Žinai, kas Paryžiuje gerai? Ar tau dvidešimt, ar keturiasdešimt penkeri, priklausai tai pačiai amžiaus kategorijai. Ten tikrasis jaunimas yra liūdnas, nusmurgęs, suvargęs – studijuoja, daro pinigus. O kai tau stukteli keturiasdešimt, tada gali pradėti gyventi.“ Jis su žmona Svajone taip ir padarė.
Truputį keista paisyti įprastos schemos ir pirmuoju žingsniu į senėjimą laikyti keturiasdešimtmetį. Tie metai išskirtiniai nebent tuo, kad dėdės ir tetos pareikalauja pirmo „tikro“ jubiliejaus baliaus ir lieka labai nepatenkinti, jei nepritari jų entuziazmui. Bet kam akcentuoti datą, kuri tavo gyvenime nieko nekeičia?
Pagyvenusios moterys sunkiai atmena, kaip atrodė sulaukusios 40-ies. Žinoma, įvykius galima atkurti pagal tai, kokio amžiaus buvo vaikai, pagal pakeistus darbus. Bet labai sunku pasakyti, kaip pasikeitei pati, lyginant su tavimi, trisdešimtmete. Na, atsirado viena kita raukšlė, bet nuo to netapai pabaisa. Drabužių dydis (ir dėmesys madai) liko lyg ir tie patys. Jauni kolegos nepradėjo kreiptis „jūs“, nebent spėjai persikelti į didelį kabinetą. Net negali pasidžiaugti, kad atsirado daugiau laisvo laiko, nes sumažėjo šeimyninių rūpesčių ar išmokai planuoti dieną.
40+ yra amžius, kai imi galvoti ne apie tai, kaip patikti ar įtikti kitiems, o ko reikia tau pačiai.
Aišku, kalbant apie amžių, negalima visko apibendrinti. Kai kas po keturiasdešimties dar tik gimdo vaikus, o kai ką jie jau palieka. Balerinos išeina į pensiją, o politikės tik pradeda karjerą. Vienaip moterys gyvena mieste, kitaip – kaime. Vienos jaučiasi užtikrintai, o kitas drasko aistros, kaip išsaugoti amžiaus vidurio krizės ištiktą vyrą, nes kaip tik šį dešimtmetį jam prasideda komandiruotės ir naktiniai darbai. Vis dėlto statistika ir apklausos rodo, kad gyvenimas po keturiasdešimties – nuostabus metas. O dar ta statistika teigia, kad būtent tada skyrybas dažniausiai inicijuoja moteris.
Ką tai reiškia? Kad keturiasdešimtmetė nebijo likti ant ledo, yra finansiškai nepriklausoma. Kad moka tvarkytis su problemomis: jei ne pati, tai padedama juristų ar psichologų. Kad suvokia, jog kito gyvenimo tau niekas neduos, reikia ką nors keisti, jei esamas netenkina. 40+ yra amžius, kai imi galvoti ne apie tai, kaip patikti ar įtikti kitiems, o ko reikia tau pačiai.
Adriano Lyneʼo filme „Fatališkas susižavėjimas“ aistrų apimtą heroję vaidina keturiasdešimtmetė Glenn Close: ta moteris nuožmiai persekioja ją atstūmusį vyrą, griauna jam gyvenimą.
Realybėje tokių situacijų gal ir pasitaiko nedažnai, bet dėl amžiaus autoriai neapgavo. Sulaukusios 40-ies moters organizme padaugėja testosterono, vadinamo „seksualumo hormonu“, ji labiau nori mylėtis ir nenori laukti, kol kas nors suteiks tokią progą; jeigu reikia, pati tampa medžiotoja, naršo interneto svetaines, nesibaido vienadienių santykių. O ir seksas pasidaro kokybiškesnis: keturiasdešimtmetė puikiai žino, kas patinka jos kūnui, ir to reikalauja iš partnerio.
Visa tai galioja su sąlyga, kad sekso paieškoms yra laiko, nes dažnai kyla dilema: seksas ar miegas, ir išaiškėja, kad pastarojo trūksta labiau. Keturiasdešimtmetės ypač aktyviai siekia karjeros ir nebijo keisti darbo, nes jų amžius – geras amžius. Darbdavys paprastai būna nekvailas, tad paskaičiuoja: ta moteris atrodo dar labai padoriai, tikrai nebeims dekretinių atostogų, o laiko jai užteks ir seminarams, ir komandiruotėms. Jau nekalbant apie tai, kad patirties ir žinių ji turi daug.
Aišku, kiekvienai skirta sava karma. Bet kai kam 40+ virsta aukso amžiumi. Kas į Vaivą Budraitytę ar Larisą Kalpokaitę atsisukdavo gatvėje, kol jos netapo TV žvaigždėmis? Dainą Bosas dar ilgai persekios paparacai, nes ji yra ne 45-erių dama, o labai stilinga moteris. Inga Valinskienė daugumai buvo irgi tik „balsas už kadro“, kol nepasirodė TV ekrane. O mano bičiulė (neminėsime vardo) susirado turtingą norvegą, jis išsivežė ją į Pietų Prancūziją ir padovanojo žiedą su deimantu. Dabar jiedu kartą metuose atsiranda Lietuvoje ir rengia balius, kurių svečiai kviečiami aukoti „Bėdų turgui“.
50+
Pamenu jubiliejų, kurio kaltininkė sulaukė ne vien gražių palinkėjimų, bet ir įspėjimo, kad po 50-ies nieko gero nebebus – tik ligos. Kelios viešnios tokiu „sveikinimu“ nuoširdžiai pasipiktino ir surengė atminimų vakarą, kuriame dalijosi, ką jos nuveikė tik sulaukusios penkiasdešimties metų. Viena ėmė vairuoti automobilį, kita pirmą kartą panoro pabūti ekstremale ir brido per pelkę, trečia šoko su parašiutu, nes gavo dovanų tokią pramogą. Ketvirta, ilgai kentusi, metė neištikimą vyrą: paliko jį nuogą pliką, o pati užmiestyje pasistatė namą ir jame savaitgaliais rengia mergvakarius. Penkta skersai išilgai išmaišė Ameriką, nes ten atsidūrė jos vaikai...
Jei, sulaukusi penkiasdešimties, pasieki dugną, yra tik viena galimybė – atsispirti ir kilti į viršų. O ten laukia visai gražus vaizdas.
Specialistai teigia, kad 50–55 metų žmonės – patys nelaimingiausi: jie jaučiasi dar jauni, bet turi taikytis su faktu, kad horizonte šmėžuoja pensija.
Mano pažįstamos penkiasdešimtmetės anaiptol neskendi depresijoje. Bet net ir sutikus su šios temos ekspertais reikia žiūrėti į priekį: jei, sulaukusi penkiasdešimties, pasieki dugną, yra tik viena galimybė – atsispirti ir kilti į viršų. O ten laukia visai gražus vaizdas.
Paskaičius užsienio spaudą, penkiasdešimtmečių gyvenimas atrodo tiesiog rožinis. Jos keičia profesijas, ieško malonesnių darbų ar bent tokių, kurie atimtų mažiau laiko. Labai dažnai pradeda savo verslą. Ima įgyvendinti tas svajones, kurias vis atidėdavo. Naudojasi menopauze – gali drąsiai mylėtis be sargių ir kontraceptikų. Daugelis ieško jaunų meilužių, nes vyras nebetenkina. Ir taip toliau – gyvenimas verda.
Tos moterys nesuka galvos, kad geriausi metai – praeityje. Atvirkščiai, mano, kad ten liko visos jų prievolės. O penkiasdešimtmetės aktorės nebijo likti be darbo: Helen Mirren, Meryl Streep, Jodie Foster, Julianne Moore, Susan Sarandon ir kitos sukūrė daugybę puikių vaidmenų būdamos 50+, nes tas amžius – tikras klondaikas scenarijų autoriams. Elegantiškąją „Kortų namelio“ heroję vaidinanti Robin Wright – irgi penkiasdešimtmetė. O dar vyresnė Monica Bellucci pernai įsigudrino tapti Bondo mergaite, nors anksčiau britų agentas rinkdavosi aštuoniolikmetes.
Mūsų realybė kiek kitokia. Daugeliui pensija ir su ja susiję apribojimai kelia paniką. Bet ji ir motyvuoja. Dažna penkiasdešimtmetė vieną dieną susimąsto: jei ligi šiol to nepadariau ir nepadarysiu dabar, tai – kada? Todėl jos perka naujus automobilius (kad ilgai nereiktų jų remontuoti), leidžiasi į tolimiausias keliones, pirmą kartą nepagaili pinigų „Fendi“ rankinei. Ieško gerų kirpėjų ir kosmetologių. Visa tai ne tik tampa investicija, bet ir kelia didelį pasitenkinimą. Juolab tokia penkiasdešimtmetė negali tikėtis, kad jai įlipus į autobusą koks nors vaikinas užleis vietą... Žinoma, kad galėtum „atrodyti“, reikia užsidirbti. Ir moterys tai daro. Šio amžiaus lietuvėms gal ir būna sunku keisti darbą, bet dažniausiai jos vertinamos ten, kur yra.
Ne kiekviena gyvena būtent taip. Tačiau yra bendrų tendencijų. Pavyzdžiui, faktas, kad jauni tėveliai užsimušdami ieško auklių: jų vaikai negalės pasakoti apie močiutes, kurios jiems kepė blynus, sekė pasakas, atstojo mamas. Tos stebuklingos močiutės buvo ne knygų personažai, o normalios penkiasdešimtmetės, kurios manė, kad rūpintis anūkėliais – jų pareiga. Dabar tokių – ne itin daug. Močiutės – užimtos, turi svarbesnių interesų ir net nebūna labai patenkintos, kai sekmadieniais gresia vaikų invazija, nes jie, per savaitę išbadėję, reikalauja cepelinų ir balandėlių, o tai – vargas ir nesveikas maistas.
Dalia Grybauskaitė tokio amžiaus tapo prezidente. Aušra Maldeikienė – TV žvaigžde. Moniką Bičiūnienę barzdotas sūnus paragino tapyti – jos menas virto tarptautine sensacija. Ingeborga Dapkūnaitė ištekėjo už daug jaunesnio verslininko. O Eleonorą Koriznaitę, pakviestą vaidinti Vaidos Bičkutės mamos (filme „Juodos katės“), grimo dailininkėms tekdavo stipriai sendinti, kad ji neatrodytų kaip dukros vienmetė. Kiekviena šio amžiaus moteris turėtų, kuo pasigirti, ir gal net pati nustebtų: „Negi man tai atsitiko įkopus į šeštą dešimtį?!“
Pirmas Žemaitės apsakymas išvydo spaudą, kai jai buvo 49-eri. Be to, šiai moteriai su skarele buvo jau per penkiasdešimt, kai ji ryžosi atitrūkti nuo šeimos, pagyventi sau. Kai įsimylėjo trisdešimt trejais metais jaunesnį Konstantiną Petrauską ir sulaukė atsako… Ne visos mes esame žemaitės, bet visos galime apsispręsti: ar sutikti, kad 50+ yra solidus amžius, ir kažkaip apsiprasti su ta „nelaime“, ar pamiršti, kas įrašyta pase. Na, taip, kartais vargina menopauzė, o ir kitos ligos aplanko, kelia rūpesčių vaikai ir seni tėvai, būna įtampos darbe. Bet, turint penkiasdešimties metų patirtį, neišsprendžiamų problemų nėra.
60+
Prieš porą metų Christie Brinkley, modelis ir trijų vaikų mama, šventė šešiasdešimtmetį. Ta proga žurnalas „People“ papuošė savo viršelį maudomuką vilkinčios Christie fotografija – labai panašia į 1979 m. „Sports Illustrated“ viršelio kadrą. Ir visi, net ginkluoti didinamaisiais stiklais, turėjo pripažinti, kad ta moteris per trisdešimt penkerius metus beveik nepasikeitė.
Garsios moterys nebijo žilų plaukų, gali eiti gatve be makiažo: jos jau viską visiems įrodė, todėl nemato reikalo ir toliau „dirbti publikai“. Šį momentą turbūt pajunta visos šešiasdešimtmetės.
Tebūnie tai gražus pavyzdys ir siekiamybė. Nors šiaip jau dabar nėra madinga atrodyti per jaunai. Atvirkščiai, garsios moterys nebijo žilų plaukų, gali eiti gatve be makiažo: jos jau viską visiems įrodė, todėl nemato reikalo ir toliau „dirbti publikai“. Šį momentą turbūt pajunta visos šešiasdešimtmetės. Net tos, kurios dažo plaukus ir ilgai sėdi prie veidrodžio: jos dabar nori gyventi ne kažkam, o sau.
Kokie galimi to gražaus gyvenimo scenarijai? Gydytoja Filomena Taunytė, piestu stojusi prieš visas madingas teorijas, agitavo už ramią, orią, protingą senatvę, kurioje svarbiausia ne „darkytis“, o saugoti sveikatą (tiesa, senatvę ji skaičiavo nuo 70+). Visos aštuonios jos knygos tapo bestseleriais, vadinasi, tautietėms ta versija nėra svetima. Juo labiau kad pažvelgus į gydytoją, trykštančią energija ir sąmojumi, darėsi aišku, kad jos receptai veikia. Kita kalba, kad pati Taunytė neturėjo ramios senatvės: pirmą savo knygą ji parašė tik būdama 75-erių ir iki mirties darbavosi kaip bitė.
Daugelis šešiasdešimtmečių taip ir gyvena: tarsi išeina į pensiją, bet neranda vietos be darbo. Arba viršininkai neišleidžia. Kam rūpi, kiek Zitai Kelmickaitei metų, jei kitos tokios patrakusios nėra? Lygiai taip pat niekam nė motais, kas ten nutiko Reginai Jokubauskaitei: laikinai ištremta, ji vėl grįžo į eterį, ir tauta tuo labai patenkinta.
Yra profesijų, kurios išvis nematuojamos amžiumi. Būtų keista, jei menininkė vieną dieną nutartų nebetapyti, aktorė atsisakytų vaidmens. Arba poetė sugalvotų neberašyti eilių, nes tam – per sena. Kam mesti tai, kas teikia pasitenkinimą? O pastarojo galima rasti ir nelabai romantiškose veiklose. Antai bičiulės mama išėjo į pensiją, porą metų pasikankino be darbo ir įsitaisė budėtoja bendrabutyje. Buvusi mokslininkė ten pasijuto kaip karalienė. Valdinga dama vietoj dviejų suaugusių dukrų gavo šimtą „vaikų“, kuriuos galėjo auklėti, kaip norėjo.
Kitas scenarijus – šešiasdešimtmetės bedarbės, kurios mėgaujasi savo laisve, bet nenori apaugti pelėsiais ir kerpėmis. Pirmas žingsnis į tikslą – sveikata, kurią saugoti dabar – nepalyginti lengviau. Niekas netrukdo maitintis daug kartų po nedaug, nebereikia prisiryti grįžus iš darbo. Sportas irgi netampa girnapuse, net jei anksčiau jam nebuvo noro ir laiko. Net baisiausios tinginės gali pagūglinti ir rasti kokią nors patrauklią mankštą, pavyzdžiui, Tibeto vienuolių hormoninę gimnastiką, kuri daroma lygiai penkias minutes, negana to – sėdint krėsle.
O toliau – kiek gyvenimų, tiek variantų. Trečiojo amžiaus universitetų populiarumas rodo, kad daugybė lietuvių mokosi: TAU turi net maži miesteliai. Ir neretas atvejis, kai tokia studentė, baigusi anglų kalbą, metasi į dailės istoriją ar dar kur nors arba mokosi iškart keliuose fakultetuose. Jai tai – smagu, neleidžia stovėti vietoje, galiausiai, padeda rasti naujų draugų ar kavalierių. Meilė, jei tikėsime apklausomis (kuo dar tikėti, kai su žvake nestovėjai?), šiame amžiuje tikrai nesibaigia, seksas – taip pat.
Nors dauguma 60+ lietuvių stengiasi būti tiesiog tvarkingos ir elegantiškos, TAU dizaino fakultetai lankomi su didžiuliu entuziazmu. Moterys turbūt nesvajoja likti „amžinai jaunos“, derinti žalių plaukų su rožinėmis kelnėmis, bet tikrai nori būti stilingos, pastebimos. Ir tik nereikia sakyti, kad nebe laikas. Mados pasaulį valdo anaiptol ne jaunos mergaitės, ne jų nuomonių klauso dizaineriai. Įtakingiausios to pasaulio damos – Anna Wintour (67 m.), Suzy Menkes (72 m.), Carine Roitfeld (62 m.), Franca Sozzani (66 m.), Hilary Alexander (70 m.), Grace Coddington (75 m.) ir taip toliau. Net labiausiai paparacų persekiojama blogerė Anna Dello Russo jau įpusėjo šeštą dešimtį.
Svarbiausia, kad dabar yra laiko pramogoms. Kiekviena jas supranta savaip – galima paskaityti apie keisčiausius variantus: garbaus amžiaus damos suka piruetus ant ledo, laksto riedučiais, tampa didžėjėmis, maratonininkėmis ir pan. Ala Pugačiova įsitaisė du kūdikėlius – tai yra didžiausia jos pramoga. Jei reiktų labiau įkvepiančių ir žemiškesnių pavyzdžių, jų apstu britų serialuose. Ten net kaimelyje, kur gyvena dešimt senukų, veikia dvidešimt klubų, nuolat vyksta kokios nors šventės, mugės, dar balažin kas. O mis Marpl augina gėles ir per binoklį stebi paukščius ne tam, kad jai gražu: norint narplioti detektyvus, reikia ranką laikyti ant pulso. Lietuvės gal ir neturi tokio plataus pasirinkimo, bet gali pačios kurti tai, ko joms trūksta: organizuoti šokių vakarus ar kulinarinius vakarėlius, penktadieniais rinktis lošti kortomis ar rengti spiritizmo seansus, dalyvauti protų kovose, lankytis operoje, su draugėmis (ir taure vyno) aptarti naujausius filmus ir iki soties paliežuvauti.
Vladimiras Jakovlevas kažkada ėmė domėtis žmonėmis, kurie yra laimingiausi sulaukę šešiasdešimties ir daugiau metų (nors Rusijoje tai atrodo beveik neįmanoma). Šiandien jis turi svetainę www.ageofhappiness.ru ir to paties vardo feisbuko puslapį. Įdomiausia, kad 70 proc. jo lankytojų yra 25–55 metų amžiaus. O tie, kuriems 60+, ir be feisbukų žino, kad su metais gyvenimas gali būti vis geresnis.
