Kaip išlikti gyvam prie vaišių stalo?
Perfrazuojant vieną tarpukario maisto gaminimo vadovėlių autorių, reiktų sutikti, kad ypač svarbus dalykas gyvenime yra „penybos kanalas“. Šį dalyką puikiai žinojo ir Kauno aukštuomenė. Tad menkiausių susitikimų, anuomet būtinų mandagumo vizitų ir revizitų ar didesnių švenčių, pokylių palydovas buvo maistas.
Matyt, ne veltui ir Kaune rezidavę užsienio diplomatai, ir užsienyje apsistoję Lietuvos pasiuntiniai ar Lietuvos valstybės prezidentai jau nuo pirmųjų nepriklausomybės metų nemažai dėmesio skyrė, kaip tuomet vadinta, „sveikinimų ir vaišinimų politikai“. Ji nebuvo pigi, bet, matyt, efektyvi.
Intriguojančiuose atsiminimuose apie gastronomijos žinių patirtis Kaune 1938–1939 m. Lenkijos karo atašė Leonas Mitkievičius: „Labai greitai įsitikinau, kad aukštosios visuomenės bendravime, be kitų dalykų, viena svarbiausių sąlygų, kurią turi atitikti kandidatas į diplomatinę, netgi karinę, tarnybą – turėti stručio skrandį ir talentą žaibiškai orientuotis patiekalų ir gėrimų sąrašuose.“
Lenkijos atstovas skundėsi nesibaigiančiu sausio–vasario mėnesių vaišių maratonu. Anot jo, buvo tokių savaičių, kai „visut visi vakarai būdavo užimti“. Kartais per dieną reikėdavo dalyvauti pusryčiuose, vienoje ar dviejose popietinėse arbatėlėse, o vakare – iškilminguose pietuose.
Kyla klausimas, kaip reikėjo išgyventi ir išlaikyti šviesią galvą šioje vaišių karuselėje? Labiau patyrę diplomatai žinojo keletą gudrybių, kuriomis pasidalino ir su iš Lenkijos atvykusiu naujoku.
Esminis patarimas: geriausiai pasirinkti tik vieną patiekalą, rekomenduotina mėsišką, o „meistriškai imituojant valgymą“, kitus palikti lėkštėse. Taip pat gerti reikia tik vienos rūšies vyną. Kitaip tariant, reiktų susilaikyti nuo maisto ir gėrimų padauginimo.
