Be to, kad esu ekstravertas, esu ir mokslininkas, todėl mane visada žavi galimybė kalbantis su žmonėmis daugiau apie juos sužinoti. Ar jums kada nors buvo kilęs klausimas, iš kur semiuosi idėjų šiems straipsniams? Dabar žinote.
Tas vyriškis man pasipasakojo grįžtąs namo iš Minesotos – ten jis buvo nuvykęs aplankyti šeimos, ten jis užaugo. Suaugęs jis paliko kaulus stingdančias Minesotos žiemas ir persikėlė į Šiaurės Kaliforniją, kur nieko nepažinojo.
Mano bendrakeleivis entuziastingai pasakojo man, kiek daug profesinių galimybių ir koks puikus oras ten, kur jis dabar gyvena – ten tikrai geriau, negu atokioje užsnigtoje vietovėje šalies gilumoje, kur jis užaugo.
Jo žodžiai man skambėjo kiek paviršutiniškai ir tuštokai. Akimirką pamąstęs paklausiau: „Ar kartais pasiilgstate Minesotos?“ Porą minučių vyriškis neatsakė, nusigręžė. Pastebėjau, kad jo akyse sužvilgo ašaros. Jis švelniai tarė man: „Minesota visada bus mano namai.“
Galbūt įžvelgsite šį tą bendra tarp savęs ir to mano bendrakeleivio: jausmą, kad esate ne savo vietoje ir kad jūsų gyvenamoji vieta iš tiesų nėra jūsų namai. Tai gali būti ypač aktualu šiandien, kai dėl pandemijos kaltės yra daug žmonių ne savo valia užstrigusių ne toje vietoje arba ne tokioje situacijoje, kokioje norėtų būti.
Tačiau šis keistas laikmetis taip pat galėtų atverti naujų galimybių. Keičiantis ekonomikai ir per karantiną paaiškėjus, kad daugelį darbų galima atlikti nuotoliniu būdu, tampa lengviau būti lankstiems geografine prasme.
Jei jūsų netenkina padėtis, šis laikotarpis, kai gyvenimas pristabdytas, kaip tik gali tapti jums reikiamu impulsu, paskatinsiančiu apsvarstyti persikraustymą kitur. Šie metai jums gali būti galimybė persikelti ten, kur gyvena jūsų širdis.
Yra toks žodis, reiškiantis meilę vietai: topofilija. Šį terminą geografas Yi-Fu Tuanas išpopuliarino 1974-aisiais ir jis reiškia, „visus afektinius žmogaus ryšius su materialia aplinka“. Kitaip tariant, tai – šilti jausmai, kuriuos jums įkvepia tam tikra vietovė.
