Kada laikas sunerimti?
Pasak „Vaisingumo klinikoje“ dirbančios gydytojos akušerės–ginekologės Redos Verbickienės, per 12 mėnesių pastoja apie 75 proc. porų, kai moters amžius iki 30 metų ir pora turi reguliarų lytinį gyvenimą, 2–3 lytinius santykius per savaitę. Jeigu moteris vyresnė nei 35-erių arba yra tam tikrų priežasčių – mėnesinių ciklo sutrikimai, endometriozė, atliktos ginekologinės operacijos, taikytas spindulinis gydymas ar chemoterapija, patirtos pilvo traumos ir atliktos chirurginės intervencijos ir jeigu nepavyksta pastoti per 6 mėnesius, reikėtų kreiptis į gydytoją.
„Pas gydytoją geriausia atvykti abiem – vyrui ir moteriai. Tai poros problema, kartu sudarome tyrimo ir gydymo planą. Gydant nevaisingumą, 40–50 proc. atvejų abu partneriai turi problemų“, – teigia Reda Verbickienė.
Visame pasaulyje per pastaruosius 3 dešimtmečius milijonams nevaisingų porų mokslo dėka pavyksta įveikti sunkumus ir susilaukti šeimos pagausėjimo. Pasak gydytojos akušerės–ginekologės Eglės Jašinskienės, dažniausiai porai skaudu pripažinti, kad yra kažkas negerai, tačiau ieškoti pagalbos, kai nepavyksta pastoti, yra drąsus ir pozityvus žingsnis: „Galbūt turėtų šeimos gydytojas nukreipti specializuotam tyrimui ir pagalbai, nes daugelis pacientų delsia, o amžius turi įtakos vaisingumui. Kuo greičiau bus atliktas tinkamas ištyrimas ir paskirtas gydymas, tuo pora turės didesnį šansą susilaukti vaiko.“
Pirmasis vizitas ir tyrimai
Pirmasis vizitas pradedamas nuo pokalbio – gydytoja klausia, kokiame amžiuje moteriai atsirado mėnesinės, kaip vyksta ciklas, ar skausmingas, ar gausiai kraujuoja, kiek trunka, ar anksčiau buvo nėštumų, kokios buvo atliktos ginekologinės procedūros ar intervencijos, ar naudoja medikamentus, kaip dažnai pora turi lytinius santykius.
R.Verbickienė pasakoja, kad po pokalbio vyksta apžiūra – moteris tiriama ginekologiškai: atliekamas ultragarsinis tyrimas, kurio metu vertinama gimda, gimdos gleivinės storis, kiaušidės. Svarbu ištirti, koks yra kiaušidžių rezervas, ar yra augančių folikulų. Tiriama, ar vyksta ovuliacija – atliekami hormonų tyrimai skirtingomis moters mėnesinių ciklo dienomis: 3, 4, 5 ciklo dieną ir 7 dieną prieš numatomas mėnesines.
Tiriami ir kiaušintakiai – ar yra pratekėjimas. Anksčiau šiai funkcijai nustatyti buvo taikomas rentgenologinis tyrimas, dabar naudojamos specialios putos HyFoSy.
„Jei įtariama endometriozė ar anksčiau buvo negimdyvinių nėštumų, taikomas laparoskopinis tyrimas, kuris nustato mažojo dubens organų patologijas. Taip pat tiriama dėl lytiškai plintančių infekcijų, tokių kaip chlamidijos, kurios gali pažeisti kiaušintakius“, – pasakoja „Vaisingumo klinikoje“ dirbanti gydytoja.
Vyrams atliekamas spermos tyrimas. Jei nustatoma patologija, vyras konsultuojasi su urologu, kuris ieško spermos pokyčių priežasčių – gal buvusi trauma, vaikystėje persirgta infekcija, kitos įgimtos problemos, urologinės operacijos.
„Dėl nevaisingumo ištirti ir gydyti moterį yra daug sudėtingiau nei vyrą“, – teigia R.Verbickienė.
Nevaisingų porų daugėja
Remiantis PSO duomenimis, pasaulyje maždaug kas šeštas žmogus, apie 17,5 proc., per savo reprodukcinį gyvenimą susiduria su vaisingumo problemomis. Pasak Eglės Jašinskienės, „Vaisingumo klinikoje“ dirbančios gydytojos akušerės-ginekologės, paskaičiuota, kad Europoje su šia problema susiduria apie 25 mln. piliečių. Pagal Europos nevaisingumo centrų duomenis, maždaug kasmet tokių porų daugėja apie 8–9 proc.
Tokia pati tendencija ryškėja ir Lietuvoje – tai parodė gydytojos E.Jašinskienės „Vaisingumo klinikoje“ atlikta klinikinė studija. 2016 m. pirmą kartą į kliniką kreipėsi 140 porų, o 2017 metais – 245 poros.
„Galbūt tai siejama su tuo, kad 2017 m. Lietuvoje priimtas pagalbinio apvaisinimo įstatymas, galimybė gauti kompensuojamą gydymą iš privalomojo sveikatos draudimo fondo“, – pažymi gydytoja.
Priežastys, lemiančios nevaisingų porų skaičiaus didėjimą, yra įvairios. Pasak E.Jašinskienės, pirmiausia reikėtų sieti su pokyčiais mūsų visuomenėje: „Prieš kelis dešimtmečius daugelis moterų pirmagimio susilaukdavo apie 21-erius metus, o dabar – apie 26–27 metais. Taip pat daugelis porų vėliau sukuria šeimas, pirmiausia nori baigti mokslus, siekia karjeros, nori susikurti gerbūvį.“
Stebima dar viena šių dienų tendencija – vyksta daugiau skyrybų ir pakartotinų santuokų, todėl šeima nori susilaukti vaikučio vyresniame amžiuje. „Vaisingumo klinikos“ gydytoja nurodo, kad turi įtakos ir išoriniai faktoriai: gyvenimo būdas, netinkama mityba, nutukimas, žalingi įpročiai – alkoholio, narkotikų vartojimas, rūkymas.
Didėja vyrų nevaisingumas
Pastaruoju metu labai prastėja vyrų spermos rodikliai. R.Verbickienės darbo šioje srityje pradžioje spermos tyrime spermatozoidų koncentracija norma buvo 40 mln./ml, dabar 15 mln./ml.
„Nežinoma, kokios priežastys tai lemia, spėjama, kad tai gali būti susiję su neigiamais aplinkos faktoriais, genetine patologija. Mokslinėje medicinos literatūroje nurodoma, kad neaiškios kilmės vyrų nevaisingumas sudaro apie 30 proc. Jei urologas randa priežastį, vyrų nevaisingumą galima gydyti, bet problema yra ta, kad dažniausiai neranda. Deja, bet šiuolaikinis mokslas negali atsakyti į šį klausimą“, – teigia „Vaisingumo klinikos“ gydytoja.
Priklausomai nuo spermos rodiklių, kokie parametrai neatitinka normos, pasirenkamas pagalbinio apvaisinimo būdas: intrauterininė inseminacija ar apvaisinimas mėgintuvėlyje. „Žinoma, pasirenkamam apvaisinimo būdui turi įtakos ir moters sveikata“, – pabrėžia R.Verbickienė.
Dirbtinio apvaisinimo etiniai aspektai
E.Jašinskienės teigimu, parenkant gydymo būdą, visada informuojama, kokie metodai yra efektyviausi, tinkamiausi ir pasitariama su pora, ar jiems yra priimtini etiniu požiūriu: „Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje susiduriama keturiais etiniais aspektais – problema dėl embriono teisinio statuso ir apsaugos, perteklinių embrionų sukūrimo ir saugojimo, dėl lytinių ląstelių donorystės ir preimplantacinės genetinės diagnostikos.“
E.Jašinskienė sako, kad nesutariama, nuo kada embrionas įgyja teisinį statusą ir yra apsaugomas. Vyrauja dvi teorijos dėl pradėto, bet negimusio vaiko teisinės apsaugos: „pasirinkimo laisvė“ ir „už gyvybę“. Pasak gydytojos, pirmosios teorijos šalininkai teigia, kad kūdikis turi būti saugomas nuo gimimo, o iki gimimo yra laikomas moters organizmo dalimi. Antrosios teorijos šalininkai teigia, kad žmogus turi būti laikomas žmogumi nuo apvaisinimo momento.
„Dėl perteklinių embrionų sukūrimo ir saugojimo medicininiu požiūriu efektyviausias yra toks gydymo būdas, kai sukuriama daugiau embrionų. Po pirmos procedūros likę embrionai užšaldomi ir gali būti panaudojami kitų procedūrų metu. Tada nereikia moteriai kartoti hormoninės stimuliacijos, atlikti kitų procedūrų, pavyzdžiui, kiaušialąsčių punkcijos, taip tausojama moters sveikata. Bet etiniu požiūriu vėl susiduriama su požiūriu, kad jei žmogus prasideda nuo apvaisinimo momento, embrionas turi teisę į gyvybę ir apsaugą, todėl turėtų būti sukurta tiek embrionų, kiek jų reikia vienos procedūros metu perkelti į moters organizmą.
Galimybė išvengti genetinių apsigimimų
Pasaulyje plačiai naudojama preimplantacinė genetinė diagnostika (PGD), kai atrenkami genetiškai sveiki embrionai, kurie perkeliami į gimdą, kad būtų galima išvengti vėlesnio nėštumo nutraukimo dėl vaisiaus genetinių defektų. „Daugelyje užsienio valstybių tai praktikuojama, o Lietuvoje įstatymas leidžia atlikti PGD, kai siekiama išvengti didelę negalią sukeliančios ligos.
„Vėl susiduriama su etinėmis problemomis, kad naudojant šį metodą pora gali rinktis vaiko savybes ne tik pagal medicinines indikacijas, bet ir socialiai nereikšmingus veiksnius, tokius kaip lytis, akių, plaukų spalva ir kt. Pastarieji pasirinkimai labiau aktualūs naudojant donorų lytines ląsteles, nes tuomet visada atliekami preimplantaciniai genetiniai tyrimai“, – teigia E.Jašinskienė.
Pasaulyje vis dažniau taikoma lytinių ląstelių donorystė
Pasaulyje vis dažniau taikoma lytinių ląstelių donorystė. „Lietuvoje jau irgi leidžiama naudoti vyriškas ir moteriškas donorines lytines ląsteles, taip pat embrionus, tik gal tai nėra taip populiaru, daugelis porų renkasi atlikti šią procedūrą užsienyje“, – sako E.Jašinskienė.
Lietuvoje lytinių ląstelių donorystė yra neatlygintina, užsienio šalyje – mokama. Ši donorystė yra anonimiška, tokiu būdu pradėtas gimęs vaikas praranda teisę žinoti apie savo biologinius tėvus.
Pasak E.Jašinskienės, reprodukcinės sistemos išsaugojimas yra labai aktuali tema. Naujausių technologijų dėka yra galimybė užšaldyti lytines ląsteles ir embrionus bei juos panaudoti vėliau. Yra dvi pagrindinės priežastys, lemiančios reprodukcijos sistemos išsaugojimą: medicininės, kai dėl ligos paveikiama reprodukcinė sistema ir šeimos planavimo atidėjimas vėlesniam laikui. Šiuo metu vaisingumo išsaugojimo paslaugos nekompensuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo.
Keičiasi požiūris į nevaisingumo gydymą
Anot R.Verbickienės, pacientų požiūris į nevaisingumas yra nevienareikšmiškas: „Vaisingumo klinikoje dirbu nuo 2005 metų, pastebiu, kad žmonės drąsiau apie tai kalba, bet tikrai yra nemažai ir tokių porų, kurios šią problemą slepia net nuo artimųjų – nenori, kad žinotų apie jų vizitus klinikoje, slepia, kad vaikutis gimė po pagalbinio apvaisinimo. Teko kalbėtis su 29-erių metų moterimi, kuri po pagalbinio apvaisinimo susilaukė dvynukų ir ji nenori, kad apie tai žinotų jos sesuo.“
Kita vertus, gydytoją džiugina tokie pacientai, kurie sako, kad atėjo į kliniką, nes draugė čia lankėsi, rekomendavo ir bendradarbė, kuriai gydytojai padėjo pastoti. „Sunku pasakyti, kas lemia tokį skirtingą požiūrį. Kaip bebūtų liūdna, vis dar yra porų, kurioms ši tema yra tabu. Galbūt reikia daugiau apie tai kalbėti viešoje erdvėje?“, – svarsto R.Verbickienė.
Motinystė vyresniame amžiuje
E.Jašinskienės teigimu, moterų reprodukcinis amžius yra maždaug iki 43-ejų metų, tačiau atsiradę nauji gydymo būdai padeda susilaukti kūdikio ir vyresniame amžiuje: „Moterų galimybė pastoti žymiai mažėja nuo 35-erių. Sveika moteris iki 30 metų kiekvieną mėnesį turi maždaug apie 20 proc. galimybę pastoti, nuo 40 m. lieka tik 5 proc. tikimybė.“
Dabar didžioji dalis moterų drąsiai planuoja nėštumą sulaukusios 30–35 metų
Ilgą darbo praktiką turinti „Vaisingumo klinikos“ gydytoja R.Verbickienė prieš 20 metų net nebūtų pagalvojusi, kad atsiras tiek daug vyresnio amžiaus gimdančių moterų: „Dabar didžioji dalis moterų drąsiai planuoja nėštumą sulaukusios 30–35 metų. Nestebina ir vyresnės, perkopusios 40 metų. Iš vienos pusės tai labai džiugina, nes moterys jau pasiekusios karjeros, susikūrusios gerbūvį, vaikas yra labai laukiamas ir mylimas, jam suteikiamos geriausios sąlygos, išsilavinimas. Iš kitos pusės, kuo moteris vyresnė, tuo daugėja persileidimų, apsigimimų rizika. Šiuo požiūriu labai svarbu, kad šiuolaikinis mokslas suteikia ankstyvos apsigimimų diagnostikos galimybes.“
