Lėtinė mieloleukemija – viena kraujo vėžio formų. Tai lėtai augantis baltųjų kraujo kūnelių vėžys, atsirandantis dėl specifinių genetinės medžiagos pokyčių – apsikeitus 9 ir 22 chromosomoms susidaro Filadelfijos chromosoma. Sutrinka ir tampa nekontroliuojama normali tam tikrų kraujo ląstelių gamyba, ilgainiui jos ima slopinti ir normalią kraujodarą.
Vos prieš 15 metų šia liga susirgusių pacientų prognozės buvo liūdnos – dauguma jų mirdavo per penkerius metus nuo diagnozės nustatymo. Dėl įspūdingos medicinos pažangos LML gydymas per pastaruosius metus labai pakito. Gydymo perversmas įvyko atradus pirmos kartos taikinių terapijos vaistą imatinibą, kurio dėka ligą tapo įmanoma suvaldyti dviem trečdaliams pacientų. Pastaruoju metu atrasti antros ir trečios kartos taikinių vaistai, kurie dar stipriau veikia ligą. Šiuo metu medikai ir pacientai džiaugiasi, kad Lietuvoje sergantieji lėtine mieloleukemija gauna beveik visą reikalingą modernų gydymą. Kiekvienam pacientui padėti trūksta labai nedaug.
VUL SK Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas, profesorius Laimonas Griškevičius sako, kad sergantieji šia kraujo vėžio forma gydomi naujausiais metodais.
„Šiuolaikiniais vaistais gydomas pacientas išvengia chemoterapijos, kaulų čiulpų transplantacijos bei jų sukeltų komplikacijų, pavyzdžiui sunkių infekcijų. Pakanka gerti vaistus ir atlikti kontrolinius tyrimus. Gydymas šiais medikamentais yra neabejotinai efektyviausias, taikomas visose išsivysčiusiose šalyse. Vaistai gerai slopina BCR-ABL geną, atsiradusį dėl Filadelfijos chromosomos anomalijos. Tokiu būdu slopinama ligos priežastis, o kartu ir sustabdomas vėžinių ląstelių dauginimasis. Gydymas pradedamas pirmos kartos taikinių terapijos vaistu imatinibu, o jeigu atsiranda atsparumas arba jis blogai toleruojamas, skiriamas antros kartos vaistas. Žmogus išlieka darbingas ir gali gyventi visavertį gyvenimą. Svarbiausia, kad pacientas efektyvų gydymą gautų iš karto, vos diagnozavus ligą“, – pabrėžė profesorius.
Tačiau dar prieš keletą metų situacija buvo visai kitokia. Europoje naujas gydymas buvo pradėtas taikyti jau 2001 metais, Lietuvoje pirmieji pacientai modernius vaistus gavo tik po penkerių metų, tačiau tik tie, kurie dalyvavo klinikiniuose tyrimuose ar gavo vaistą kaip farmacijos kompanijų labdarą. Dvejų metų išgyvenamumo rezultatai tesiekė apie 47 procentus, ir tik tuomet, kai vaistus imta kompensuoti visiems, 20011 – 2012m. , įvyko esminis lūžis. Dabar ligą įveikia ar vaistų dėka ją sėkmingai kontroliuoja apie 93 procentai susirgusiųjų.
Lėtinės mieloleukemijos gydymo istorija Lietuvoje iliustruoja paprastą tiesą – visomis piktybinėmis kraujo ligomis susirgę žmonės turi jiems reikalingą šiuolaikinį gydymą gauti laiku. Per ilgą ir sunkų laikotarpį, kol medikai, pacientai ir jų artimieji dėjo milžiniškas pastangas ,siekdami vaistų kompensavimo, mirė daug mūsų artimųjų – Lietuvos Respublikos piliečių , – kuriems buvo galima padėti.
Kraujo vėžiu sergančių pacientų bendrijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė skatina už sveikatos politiką atsakingus asmenis ieškoti būdų, kaip pagreitinti naujųjų technologijų atėjimą į Lietuvą:
„Šiuolaikiniams metodams turėtų būti teikiama pirmenybė, jie turi tapti mūsų medicinos kasdienybe. Negalime dešimtmečiais laukti naujo gydymo metodo – kai jis tampa mums pasiekiamas, Vakarų Europos gyventojai jau gydomi pažangesniais vaistais, todėl nuolat velkamės kaimynams iš paskos. Paradoksalu – nors medicinos technologijos tobulėja itin sparčiai, dėl sveikatos apsaugos sistemos nerangumo ar ekonominių problemų naujovės laiku nepasiekia pacientų. Net naujoje Nacionalinėje Vėžio programoje gydymo ir diagnostikos naujovėms skiriamas menkas dėmesys. Nežiūrint medikų siūlymų, nenumatoma, per kiek metų naujas, ES registruotas bei gyvybes gelbstintis vaistas turi pasiekti Lietuvos pacientus. Manome, kad šis laikotarpis neturėtų būti ilgesnis nei trys metai. Tikimės – sveikatos politikai atidžiau įsižiūrės į sunkiai sergančių žmonių problemas , dės visas pastangas gerinti onkohematologinių pacientų gydymo sąlygas“, – viliasi I.Drėgvienė.
