Statistika nieko gera nežada
Kaip pasakojo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro vyresnioji specialistė, klinikinė entomologė, biomedicinos mokslų daktarė Milda Žygutienė, pirmoji erkių aktyvumo banga prasideda pavasarį – po žiemos joms gyvybiškai svarbu pasimaitinti. Antras jų aktyvumo pikas būna rudenį, kadangi per vasarą jos jau būna suvirškinusios kraują, išsinėrusios į kitą vystymosi stadiją ir joms vėl reikia gauti vieną kartą prisisiurbti kraujo, kad galėtų tęsti savo gyvenimą.
Vasaros karščių metu erkės nėra labai aktyvios, nes saugo save, kaip ir visi kiti smulkūs vabzdžiai bei nariuotakojai, nuo išdžiuvimo. Tačiau jos niekur nedingsta. Laukdamos tinkamo momento pasimaitinti, erkės gali gana ilgai išbūti alkanos, o rudenį sąlygos joms gyvuoti labai palankios, nes be įprastų miško gyventojų čia pradeda plūsti grybautojai.
Deja, vos tik prasideda grybavimo sezonas, jau po 2–3 savaičių įvyksta susirgimų erkiniu encefalitu skaičiaus šuolis. 2019 m. rugpjūčio mėnesį fiksuota 130 erkinio encefalito atvejų, rugsėjį – 164. Praėjusių metų duomenų dar nėra, bet manoma, kad skaičiai bus dar didesni. Pernai trys žmonės nuo nuo šios ligos mirė.
Lietuva pagal sergamumą erkiniu encefalitu pirmauja Europoje. Mūsų šalyje 100 tūkst. gyventojų tenka 13,7 šios pavojingos ligos atvejo. „Erkinio encefalito atvejus fiksuojame nuo ankstyvo pavasario iki pat gruodžio pabaigos, nes šiltasis periodas šalyje ilgėja. Kuo jis ilgesnis, tuo žmonės aktyvesni, tuo pačiu – ir erkės. Visiškai jų nebelieka tik esant minusinei temperatūrai, bet pastaraisiais metais net gruodį ji išlieka teigiama“, - sakė pašnekovė.
Kaip plinta gamtoje erkinis encefalitas
Pasak specialistės, erkinio encefalito virusas yra išskirtas iš erkių visuose Lietuvos rajonuose. Atsiradęs jis niekur nebedingsta – viruso cirkuliacija tam tikroje teritorijoje yra labai tvari.
Gamtinis erkinio encefalito viruso rezervuaras yra smulkieji graužikai. Jų kraujyje cirkuliuojantys ligos sukėlėjai jiems patiems nieko bloga nedaro. Erkės, prisisiurbusios užkrėsto kraujo, taip pat tampa šio viruso nešiotojos. Be to, į laukinius gyvūnus paprastai vienu metu įsisiurbia ne viena, o kelios ar net keliolika erkių. Net jeigu laukinis gyvūnas neturi erkinio encefalito viruso, bet juo užsikrėtusi viena iš įsisiurbusių erkių, ji užkrečia ir gyvūną, o kartu užsikrečia ir kitos jo krauju besimaitinančios erkės. Maždaug po savaitės jos nukrenta, jau visos turėdamos virusą.
Užsikrėsti virusu erkės gali bet kurioje savo vystymosi stadijoje – lervos, nimfos ar suaugusios erkės, o pereidamos iš vienos vystymosi stadijos į kitą jo nepraranda. Patelė virusą perduoda ir daliai savo kiaušinėlių, kurių padeda nuo 500 iki 5000. Iš tokio kiaušinėlio išsiritusi ir dar nė karto nesimaitinusi lervutė jau yra erkinio encefalito viruso nešiotoja.
Prie erkinio encefalito plitimo prisideda ne tik ilgėjantis šiltasis sezonas, sudarantis geresnes sąlygas erkėms išgyventi, bet ir miškuose kasmet didėjanti medžiojamų žvėrių, paukščių ir kitokių gyvūnų populiacija.
„Vieni gyvūnai erkėms svarbūs kaip pramaitintojai, pavyzdžiui, labai daug erkių pamaitina stirna, kiti gyvūnai svarbūs kaip viruso cirkuliacijos palaikytojai. Tai paukščiai, išnešiojantys erkes po dideles teritorijas, beglobės katės ir ežiukai, atnešantys erkes beveik prie gyvenamųjų namų slenksčių. Šiandien erkė gali įsisegti bet kuriame mieste“, - perspėjo M.Žygutienė.
Kaip pasiruošti einant į mišką
Specialistė pataria miške niekada neprarasti budrumo: „Tikėtis, kad nesusitiksime su erke, yra naivu, nes jų yra visur ir jų yra daug“. Nuo erkių įsisiurbimo pirmiausiai saugo tinkama apranga. Svarbiausia, kad rankogaliai būtų tampriai užsegti ar užrišti, kelnių klešnės sukištos į ilgus aulinius batus ar kojines, būtinai reikalingas galvos apdangalas.
„Visada noriu priminti, kad reikia saugoti vaikus, juos vedantis į mišką. Jiems galvos apdangalas būtinas, geriausiai – gobtuvas, nes jis gerai apsaugo kaklo ir galvos sritį. Mėgstamiausias erkių aukštis ant augalų yra iki metro, o vaikai kaip tik panašaus aukščio, todėl dažnai erkė jiems įsisiurbia į galvos sritį, o pastebėti ją plaukuotoje dalyje labai sudėtinga. Ji pastebima, kai jau būna gerai pasimaitinusi“, - teigė pašnekovė.
Naudojant erkėms atbaidyti skirtus repelentus svarbu atkreipti dėmesį į jų sudėtį – veikliosios medžiagos turi būti pakankamai daug. Jeigu nurodoma, kad repelentas tinka tiek uodams, tiek visiems kitiems gyviams, koncentracija gali būti nepakankama. Reikia naudoti priemonę, pritaikytą konkrečiai erkėms.
Net jei uždarysime visus kelius patekti erkei ant odos, po drabužius ji gali ropinėti ilgai, taip paprastai nenukrenta, nes išmokusi gerai įsikabinti savo kojytėmis. Todėl ją galime ant drabužių parsivežti namo ir galiausiai ji vis tiek ras būdą įsisiurbti į kūną. Todėl grįžus būtina tiek gerai iškratyti drabužius, tiek apžiūrėti savo kūną, o radus erkę ją kuo greičiau ją ištraukti. Deja, tokia prevencija jau pavėluota – erkinį encefalitą erkė perduoda vos įsisiurbusi. Yra šansų užbėgti už akių tik Limo ligai, nes jai perduoti erkėms reikia daugiau laiko.
Vienintelė užtikrinta apsauga
Erkinis encefalitas tai centrinės nervų sistemos uždegiminė liga, kuri gali pasireikšti labai įvairiai: karščiavimu, galvos skausmu, eisenos, koordinacijos sutrikimu, galūnių paralyžiais, traukuliais, sąmonės sutrikimu. Persirgus erkiniu encefalitu trečdaliui pacientų stebimi liekamieji reiškiniai: galvos skausmas, svaigimas, paralyžiai, koordinacijos, judesių sutrikimai, atminties susilpnėjimas ir pan. Vaikams būdinga lengvesnė ligos eiga nei vyresniems suaugusiems. Tačiau liekamieji reiškiniai galimi ir vaikams. Europoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad 6 proc. vaikų po ligos patiria mokymosi sunkumų, 12 proc. - pažintinių funkcijų (pavyzdžiui, suvokimo) sutrikimų, 1,8 proc. - dalinį galūnių paralyžių arba traukulius. Specifinio gydymo nuo erkinio encefalito nėra, tik simptominis.
Vienintelis būdas apsisaugoti nuo erkinio encefalito, net jeigu erkė įsisiurbė, yra skiepai. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja skiepytis nuo erkinio encefalito visų amžiaus grupių asmenims, įskaitant vaikus, gyvenantiems geografiniuose regionuose, kuriuose sergamumas erkiniu encefalitu yra 5 arba daugiau atvejų 100 tūkst. gyventojų.
Pagrindinis skiepijimo planas susideda iš trijų dozių. Pirmoji ir antroji dozės suleidžiamos 1–3 mėnesių intervalu. Trečioji dozė skiriama praėjus 5–12 mėnesių po antrosios. Jos apsauga trunka apie 3 metus. Praėjus 3 metams, būtina palaikomoji dozė, kadangi būtent tiek laiko trunka apsauga nuo erkinio encefalito. Norint išsaugoti apsaugą, būtina nepamiršti revakcinuotis palaikomosiomis dozėmis ir vėliau: asmenims iki 60 metų – kas 5 metus, vyresniems kaip 60 metų – kas 3 metus.
Specialistai teigia, kad skiepytis nuo šios ligos niekada ne vėlu, net prasidėjus erkių aktyvumo sezonui. Tokiu atveju siūlomas greito skiepijimo planas, kai antroji vakcinos dozė skiriama po 14 dienų, trečioji – po 5–12 mėnesių.
