Pasak Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių bendrijos vadovo Vaidoto Nikžentaičio, turimais duomenimis, 2020 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 313 tūkst. pacientų su psichikos ir intelekto sutrikimais, kai prieš šešerius metus, 2014 m., tokių žmonių buvo bemaž perpus mažiau – 180 tūkst., rašoma VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros pranešime žiniasklaidai.
„2020 m. depresijos ir nuotaikos pakitimų, nerimo sutrikimų registruota apie 66,5 tūkst. atvejų, kai prieš karantiną tokių atvejų buvo 40 tūkstančių. Depresija yra bene dažniausiai diagnozuojamas psichinis sutrikimas – 5 proc. viso pasaulio populiacijos ja serga. Depresijos formų yra daug, tačiau kuo ilgiau ji negydoma, tuo didesnė tikimybė, kad žmogui gali išsivystyti ir sudėtingesni sutrikimai, kurie gali lydėti jį visą gyvenimą. Pavyzdžiui, šizofrenijos atvejų tais metais turėjome 17,7 tūkst., kai 2014 m. jų buvo apie 12 tūkst.“, – komentuoja jis.
Krizė po krizės
COVID-19 pandemija ir karantinas privertė žmones užsidaryti, o tai išaugino ir nerimo lygį – atitinkamai daugiau gyventojų per karantiną kreipėsi dėl psichologinių problemų į specialistus.
„Apie pandemijos laikotarpio įtaką psichikos sveikatai jau daug kalbėta – tai buvo išties krizinis laikotarpis. Užsidarymas, buvimas namuose, kai kurie žmonės pamiršo, kad gyvena socialinėje erdvėje, interaktyviame pasaulyje. Tuomet iškilo žmogiško bendravimo iššūkiai. Namų erdvėje atsirado daug traumuojančių santykių – tai nutiko šeimose, kurių nariai mažiau atsparūs stresui. Be to, paslaugų prieinamumas pandeminiu laikotarpiu buvo apribotas, todėl ir specialistai negalėjo tinkamai padėti kenčiantiems“, – aiškina V.Nikžentaitis.
Jis pastebi, kad psichikos sutrikimai rečiau paliečia viduriniąją klasę, dėl socialinių ir ekonominių veiksnių dažniau kenčia ir taip pažeidžiamiausios visuomenės grupės.
„Pavyzdžiui, mūsų bendrijai priklauso 2000 žmonių su psichosocialine negalia – mes matome, kad daugelis jų gauna itin mažas pajamas. Tam yra daug objektyvių priežasčių: dalis susirgo jaunystėje ir nesukaupė reikiamo darbo stažo, todėl gauna minimalią pensiją, kuri siekia vos 182 eurus.
Kai kurie glaudžiasi bendrabučiuose, nuo kitų dar nenusisuko artimieji – jiems dar pasisekė, bet kiti gyvena ties visiška skurdo riba, kas dar labiau paūmina žmogaus būklę. Be to, pandemija baigėsi, bet prasidėjo karas – ir vėl turime krizę, kuri stipriai paveikė ir taip pažeidžiamus visuomenės sluoksnius“, – sako bendrijos vadovas.
Pripratome prie fizinės negalios
V.Nikžentaitis įsitikinęs, kad visuomenės vertybės taip pat turi įtakos augančiam psichikos sutrikimų skaičiui, mat visuomenė labiau vertina pinigus, darbą, statusą, o draugystė, meilė, atjauta lieka antrame plane.
„Lietuvoje mes patys nemokame susitaikyti su savimi ir turime traumuojančius tarpusavio santykius. Mes vis dar džiaugiamės, jeigu kaimynų namas dega, kažkam nepasiseka arba kažkas suserga. Mūsų gyvenime trūksta altruizmo, atjautimo, supratimo, bet ne vienadienio – žmogų reikia palaikyti ilgą laiką ir suteikti visą įmanomą pagalbą. Pati visuomenė savaime neintegruos žmonių su psichosocialine negalia – turi keistis jos mentalitetas, o tam reikia laiko“, – pažymi jis.
Bendrijos vadovas tęsia sakydamas, kad mes jau pripratome prie fizinių negalių, tačiau to negalima pasakyti apie psichosocialines.
„Nėra klausimo, kam žmonės greičiau padės autobuse – žmogui su judėjimo negalia ar su savimi kalbančiam vyriškiui. Psichikos sutrikimai išskiria iš kitų negalių, todėl dažnai kaimynai būna nepatenkinti, jei šalia jų apsigyvena žmonės su šiomis problemomis. Tačiau kai tokie žmonės kontroliuoja savo ligą, turi palaikymą, gauna priežiūrą, įsitraukia į bendruomenę – kaimynai pagaliau ima su jais sveikintis. Turime rodyti daugiau gerųjų pavyzdžių – tada turėsime daugiau tolerancijos visuomenėje“, – neabejoja V.Nikžentaitis.
Nėra klausimo, kam žmonės greičiau padės autobuse – žmogui su judėjimo negalia ar su savimi kalbančiam vyriškiui.
Anot jo, kelias į nuomonės transformaciją yra įmanomas, tačiau jis – labai sunkus. Žmonės su šia negalia išties yra kitokie: kartais juos sunku suprasti, jie gali kalbėtis su savimi, gali būti sutrikusi jų laiko ar erdvės nuovoka. Tačiau tai nekeičia fakto, kad jie irgi yra visuomenės dalis. „Esame įpratę gyventi teorija „išlieka tik stipriausi“, tačiau ne visi mes galime būti stiprūs“, – akcentuoja pašnekovas.
Pagalba žmonėms ir jų šeimoms
V.Nikžentaičio teigimu, žmonėms su psichosocialine negalia bei jų artimiesiems trūksta pagalbos priemonių, išvystytos paslaugų sistemos, finansinio palaikymo, taip pat pačių specialistų, galinčių suteikti minėtą pagalbą.
„Pavyzdžiui, Skandinavijoje yra specialios šeimų programos, kurios padeda tiek turinčiajam sutrikimą, tiek jo šeimos nariams. Jei nesuteikiame nuolatinės pagalbos, išėjęs iš ligoninės žmogus vėl grįžta į skurdo ratą, vėl tos pačios problemos, pykčiai ir žmogus turi grįžti atgal į gydymo įstaigą.
V.Nikžentaičio teigimu, žmonėms su psichosocialine negalia bei jų artimiesiems trūksta pagalbos priemonių.
Be to, šalyje trūksta specialistų: socialinių darbuotojų, slaugytojų, psichikos sveikatos priežiūros specialistų. Turime praktikantų, tačiau, kai juos nuvežame ir parodome, kokios pagalbos reikia šiems žmonėms, kokie jie yra, kaip gyvena, jie dažnai išeina iš šito darbo“, – vardija bendrijos vadovas.
Jis priduria, kad bendruomenių sistema galėtų išspręsti integracijos keliamus iššūkius, tačiau Lietuvoje bendruomenės apibrėžimas suprantamas klaidingai.
„Bendruomenė nėra lygu visuomenei. Tai mažesnės žmonių grupės, į kurias galėtume integruoti žmones su psichosocialine negalia ir jų artimuosius. Tokiu būdu palengvintume šių žmonių integraciją į visuomenę, jei skirtume daugiau resursų bendruomenių kūrimui ir palaikymui“, – reziumuoja V.Nikžentaitis.
