„Tai reiškia, kad kraujas nukreipiamas ne į vidaus organus ar virškinimą, o į išorinį raumenyną. Tai, ką suvalgome, apdorojame tik dalinai. Organizmas negali nei iki galo suskaidyti iki vandens ir dujų, nei išmesti. Tokiu atveju žmogui nepatinka jo liežuvis“, – sako specialistas.
Sveikatos būklę gali išduoti liežuvis
Mūsų emocijos tiesiogiai veikia vidaus organų funkcijas: jas slopina arba suaktyvina.
V. Naumavičiaus teigimu, jeigu žmogus į specialistą kreipiasi dėl tokio, rodos, menkniekio, kaip kažkuo nepatikęs liežuvis, vadinasi, jo psichologinė ir fiziologinė būklė yra įtempta. Gydytojo teigimu, mūsų emocijos tiesiogiai veikia vidaus organų funkcijas: jas slopina arba suaktyvina. Prastą vidaus organų veiklą atspindi ir liežuvis, todėl būtina imtis priemonių, kad organizmo veikla būtų atstatyta, bet vien liežuvio išvaizdos nepakanka.
„Jeigu remiamės tik vienu simptomu arba viena simptomine sistema, pavyzdžiui, vertiname liežuvį, nežiūrėdami pulso, neklausdami apie gyvenimo būdą, neapžiūrėdami žmogaus laikysenos, nekreipdami dėmesio, ar jis per kabinetą iki stalo ėjo tvirtu žingsniu, ar šliaužė, esame nekultūringi gydytojai, nekorektiški specialistai. Turime surinkti visą simptomų kompleksą, jį įvertinti, suderinti tarpusavyje ir tik tada skirti tam tikrą veikimą: gydymo, profilaktikos formas“, – akcentuoja V. Naumavičius.
Jis prideda, kad gydytojas visada privalo vertinti simptomus, bet svarbu tai, kad tie simptomai arba nusiskundimai yra subjektyvūs. Tai reiškia, kad žmogus tiesiog pasako, kaip jis jaučiasi. Pasak specialisto, tai tėra maža dalis informacijos, kuri nurodo, kokioje būklėje yra žmogaus organizmas. Liežuvio vaizdas – vienas iš informacijos apie žmogaus sveikatą šaltinių.
„Liežuvio apimtis ir vikrumas rodo raumeninio audinio pakankamumą. Labai svarbus niuansas – liežuvio spalva: ar jis yra šviesiai rausvas, tamsiai raudonas, ar jau net melsvas. Šviesus, blyškus liežuvis rodo kraujodaros nepakankamumą – anemiją“, – aiškina V. Naumavičius.
Padidėjęs seilių kiekis – persidirbimo požymis
Pasak gydytojo, kitas labai svarbus niuansas – liežuvio drėgnumas. Jei liežuvis yra sausas, galima daryti išvadą, kad organizmui nepakanka skysčių. Jei liežuvis yra labai drėgnas ar net varvantis, V. Naumavičiaus teigimu, tai yra labai negeras požymis, rodantis, kad organizmas nesugeba laikyti skysčių. Esą, jei toks simptomas atsiranda vyresnio amžiaus žmogui, būtina tikrinti, ar nėra išsekus inkstų ar hormoninė sistema. Jei su tuo susiduria jaunas žmogus, galima spręsti, kad jis persidirbo.
Jei liežuvis yra sausas, galima daryti išvadą, kad organizmui nepakanka skysčių. Jei liežuvis yra labai drėgnas ar net varvantis, V. Naumavičiaus teigimu, tai yra labai negeras požymis, rodantis, kad organizmas nesugeba laikyti skysčių.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad dar vienas akivaizdžiai matoma ir netgi dažnai aptariama liežuvio savybė – apnašos. V. Naumavičiaus teigimu, apnašos turėtų apimti du trečdalius liežuvio ploto ir būti baltos spalvos. Jei jos gelsvos, o negeriate nei kavos, nei stiprios arbatos, nuo kurios apnašos galėtų nusidažyti, reikėtų susirūpinti. Tai gali rodyti, kad organizme prasidėjo vidinis uždegiminis procesas. Dar rimtesnius sutrikimus, anot V. Naumavičiaus, rodo rusvos ar net juodos apnašos.
„Kartais galime matyti, kad apnašos apima didelį liežuvio paviršių ir jų sluoksnis yra storas. Tai rodo, kad nepakankama tulžies pūslės veikla. Gali būti, kad suvalgėte kažką nelabai gero ir jūsų virškinimas sustojo“, – pastebi gydytojas.
Su apnašomis kovoti reikėtų ne šepetėliu
Kartais liežuvių šonuose matomi dantų įspaudai gali rodyti du dalykus: prastą odontologo darbą arba psichologinį stresą. Pirmasis atvejis, V. Naumavičiaus teigimu, atsiranda tada, kai koreguojant žandikaulį, jis per daug suveržiamas. Antruoju atvejui požymiai išryškėja po maždaug pusmečio. Stresas slopina virškinamojo trakto veiklą ir liežuvis padidėja.
„Tai reiškia, kad kraujas nukreipiamas ne į vidaus organus ar virškinimą, o į išorinį raumenyną. Tai, ką suvalgome, apdorojame tik dalinai. Organizmas negali nei iki galo suskaidyti iki vandens ir dujų, nei išmesti. Tokiu atveju žmogui nepatinka jo liežuvis“, – sako specialistas.
Norintiems nuvalyti apnašas nuo liežuvio V. Naumavičius pataria kovoti ne šepetuku, o natūraliais būdais: išgerti jonažolės, kiečio arbatos arba panaudoti Lietuvoje nuo seno gaminamus vidurių lašus.
Jogos poza, padedanti išsigydyti peršalimą be vaistų
Žolininkė N. Degutienė sako, kad pratimai liežuviui padeda atsikratyti ir kai kurių ligų. Anot jos, kai rodome sau liežuvį, patempiame liežuvio raumenį ir labai suaktyviname kraujotaką. Tam netgi yra specialūs liežuvio pratimai. Žolininkės teigimu, juos darant, visų organų, kurie yra šalia liežuvio, visų galvos organų kraujotaka sustiprėja.
„Yra tokia liūto poza. Jei susirgai ir skauda gerklę, iš karto pulk daryti liūto pozą. Joje pagrindinis elementas – akys žiūri į viršų, o liežuvis stengiasi pasiekti smakrą. Mes įtempiame kiek galime ir, jei kantriai kelis kartus padarome liūto pozą, gerklę nustoja skaudėti. Daug kartų įsitikinau ir kitiems sakiau“, – tikina N. Degutienė.
Yra tokia liūto poza. Jei susirgai ir skauda gerklę, iš karto pulk daryti liūto pozą, – tikina N. Degutienė.
Liūto poza atliekama klūpint ant kelių, delnai išskėstais pirštais padedami iš šonų, galva pakeliama į priekis, akys žiūri kuo aukščiau į viršų ir kuo stipriau iškišamas liežuvis. Pasak pašnekovės, tokioje pozoje žmogus turi išbūti tol, kol suskaičiuos iki dešimties. Tuomet jis gali atsipalaiduoti, o po to pozą pakartoti dar kelis kartus.
„Atrodo, kad lengva, bet nėra lengva iškišti liežuvį ir dešimt sekundžių laikyti jį iškištą. Liežuvio raumuo labai galingas, todėl jis tiesiog traukia atgal. Pradedame jausti, kad ten kažkas vyksta. Iš tiesų vyksta ir įvyksta – gerklė nustoja skaudėti“, – teigia žolininkė.
Geriausia priemonė išvalyti liežuvį – aliejus
N. Degutienė pritaria V. Naumavičiui, sakydama, kad ir liaudies medikai nebando vien tik iš liežuvio nustatyti diagnozės, tačiau, kai liežuvis nešvarus, yra nemažai būdų, kaip jų išvalyti.
„Olandai turi mikrobų muziejų. Jame yra parašyta – pati nešvariausia kūno vieta – burnoje esantis liežuvis. Ant liežuvio smulkių dalelyčių ir tarpuose yra tiek mikrobų, virusų ir netgi parazitų. [...] Kartais tos apnašos atsiranda ir ne nuo ligos. Jos būna nuo to, kad pavargome, valgėme kažką netinkamo arba kurį laiką mūsų imunitetas buvo nusilpęs“, – aiškina žolininkė, ir priduria – apnašas svarbu valyti, kad jos nepakliūtų giliau.
Ji siūlo paprastą, nors ir kantrybės reikalaujantį būdą: 20 minučių aliejumi čiulpiamaisiais judesiais valyti burną. N. Degutienės teigimu, tam geriausiai tinka kokosų aliejus. Tokiu būdu, tvirtina pašnekovė, išvalysite ir dalį toksinų. Šiam valymui galima naudoti ir sezamų ar alyvuogių aliejų.
„Po to, kai jau išvalėme aliejumi, reikėtų praskalauti sodos tirpalu. Soda panaikina rūgštinę terpę, atsiranda šarminė terpė, kurioje taip stipriai nesiveisia mikrobai ir virusai. Dar galima praskalauti obuolių acto tirpalu, vandenilio peroksido tirpalu – viskuo, kas naikina mikrobus. Tai darome po to, kai išvalome su aliejumi. Galime apnašas valyti ir fiziškai – dantų šepetėliu arba specialiu apnašu valymo šepetėliu“, – pataria N. Degutienė.
Jei susiduriate su rimtesne problema – burnos grybeliu, žolininkė pataria burną skalauti vandeniniais eterinių aliejų tirpalais, kurie naikina grybelį.
Jei susiduriate su rimtesne problema – burnos grybeliu, žolininkė pataria burną skalauti vandeniniais eterinių aliejų tirpalais, kurie naikina grybelį. Tam tinka arbatmedžio, cinamono lapų, imbierinių citrinžolių, čiobrelių, paprastųjų eukaliptų, mėtinių eukaliptų, levandų, arbatmedžio manuka, mirų, pelargonijų, raudonėlių, ravensarų eteriniai aliejai. Iš šių aliejų reikėtų išskirti arbatmedžio manuka eterinį aliejų, kuris, anot pašnekovės, yra 20 kartų veiksmingesnis už mums jau įprastą arbatmedžio aliejų. Gerai veikia ir ravensarų eterinis aliejus, o pasirinkusiems naudoti raudonėlių eterinį aliejų reikėtų būti atidiems. Jo reikia lašinti mažiau nei kitų – du arba tris lašus.
N. Degutienė pataria pasirinkto eterinio aliejaus du–septynis lašus įlašinti į trečdalį–pusę šaukštelio jūros druskos arba sodos, nes vandenyje eteriniais aliejai netirpsta. Sodą arba druską įpilkite į pusę stiklinės vandens. Šiuo tirpalu daug kartų skalaukite burną, bet jo negerkite.
Burnos sužalojimus taip pat galima gydyti natūraliai
Jei liežuvį ar burnos ertmę susižalojote valgydami karštą maistą ar gerdami karštą gėrimą, gali padėti alijošius. Jį galima vartoti žalią. Tereikia atkąsti alijošiaus šakelę ir ją pakramtyti arba ant liežuvio išspausti sulčių. Panaudojus alijošių, labai greitai pasikeičia ląstelės.
Pagydyti sužeistą vietą gali ir šaltalankių aliejus ar eteriniai aliejai. Šį kartą reikėtų naudoti tuos, kurie pagreitina ląstelių regeneraciją. Žolininkė vardija, kad tai yra apelsinų, petitgreinų, kvapiųjų kanarių, vetiverijų, citrinžolių, arbatmedžio, rozmarinų ir nardų eteriniai aliejai.
Burnoje ar ant liežuvio atsiradus žaizdelėms, N. Degutienė pataria prisiminti pamiršta žolę – lipikus. Tai smulki, geltonai arba baltai žydinti žolė. Anot pašnekovės, tai – žolė, kuri išgydo visas šalia gerklės ir liežuvio atsiradusias blogybes: skydliaukės ligas, balso stygų uždegimus, gerklės ligas ir auglius, liežuvio vėžį.
„Jeigu yra galimybė, vasarą, rudenį ar pavasarį, naudojame žalią žolę. Jeigu ateina žiema, turime truputį prisidžiovinti. Pasidarome lipikų arbatėlę: dedame pusantro šaukštelio vienai stiklinei vandens. Lipikų arbatą naudojame šešis–aštuonis kartus per parą. Skalaujame, o dalį stiklinės beskalaudami išgeriame“, – aiškina žolininkė.
Ji pripažįsta, kad toks skalavimų skaičius yra didelis, bet tvirtina, kad, laikantis šio grafiko, jau po keturių ar penkių dienų jaučiamas pagerėjimas. Dar geresnių rezultatų pasiekiama, tęsiant skalavimus.
