Kaip susikurti sveiką mūsų nugarai ir stuburui darbo ir mokymosi aplinką namuose? Kodėl svarbu, kad gydomąsias mankštas parinktų ne „Youtube“, o kineziterapeutai – apie visa tai pasakojama šiame straipsnyje.
85 proc. atvejų stuburo iškrypimo priežastys nežinomos
„Skoliozė – tai šoninis stuburo iškrypimas su slankstelių rotacija (pasisukimu). Jei nustatomas didesnis nei 10 laipsnių stuburo iškrypimas kartu su rotacijos požymiais, stuburas primena C arba S raidės formą, tikriausiai kalbame apie skoliozę“, – pasakojo Kauno klinikų Kineziterapijos skyriaus vadovė dr. I.Rimdeikienė. Pasak jos, skoliozė yra klasifikuojama – jos tipą nustato gydytojas ortopedas-traumatologas. Skoliozė gali būti paveldima: mergaitėms tokia rizika 3–5 kartus didesnė nei berniukams. Dažniausiai liga diagnozuojama augimo spurto metu, prieš lytinį brendimą, t. y. 10–14 m. amžiaus vaikams. Pastarųjų metų statistika rodo, kad nuo skoliozės kenčia maždaug 3 proc. vaikų. Deja, bet iki šiol nemažai daliai ši diagnozė nustatoma ne ankstyvoje ligos stadijoje. Tai rodo, kad apie skoliozę tėvai, treneriai ar mokytojai dar žino per mažai ir ilgai nepastebi vaiko stuburo pokyčių. Apskritai skoliozės diagnozę išgirsta maždaug 2 proc. gyventojų.
Dažniausiai liga diagnozuojama augimo spurto metu, prieš lytinį brendimą, t. y. 10–14 m. amžiaus vaikams.
Kita vertus, statistika rodo, kad net 85 proc. visų skoliozių sudaro idiopatinės – tikslios jų atsiradimo priežastys nežinomos.
„Tai reiškia, kad negalime taikyti prevencijos šiai ligai. Vis dėlto speciali kineziterapija yra būtina norint sustiprinti nugaros raumenis, gerinti stuburo mobilumą, normalizuoti raumenų disbalansą, didinti liemens stabilumą. Tai padaryti galima konsultuojantis su koneziterapeutu individualių konsultacijų ar procedūrų metu“, – kalbėjo gydytoja ir pabrėžė, kad specialisto pagalba būtina.
„Filmukai, paveiksliukai, bendros rekomendacijos, kurių gausybę galime rasti internete, grupinės mankštos šiuo atveju, deja, nepadės. O kartais gali net pakenkti. Todėl, jei tėvai pastebi, sūnaus ar dukros nugaros, dubens, asimetriją, krūtinės deformaciją, būtina kreiptis į šeimos gydytoją ar ortopedą-traumatologą, vėliau – ir į kineziterapeutą“, – patarė Kauno klinikų gydytoja dr. I.Rimdeikienė.
Negydoma skoliozė gali turėti įtakos pacientų psichologinei būsenai, paskatinti kompleksų atsiradimą. Todėl ant lytinio brendimo slenksčio esantiems vaikams pasikonsultuoti su specialistu rekomenduojama ir profilaktiškai, net nematant akivaizdžių pakitimų. Tinkamiausias laikas profilaktikai mergaitėms yra apie 10–12 m., berniukams – 13–14 m. Laiku atkreipus dėmesį į vaiko laikysenos sutrikimus, galima užbėgti įvykiams už akių.
Laikysena gali keistis visą gyvenimą
Dažnai yra manoma, jog trumpalaikė stuburo apkrova, pavyzdžiui, sėdėjimas susikūprinus, gali nulemti skoliozės atsiradimą ar ligos progresavimą. Tačiau daugybė tyrimų įrodė, kad tai – mitas. Mokslas jau paneigė ir dar vieną mitą – skoliozės formavimuisi neturi įtakos sėdėjimas, kuprinės nešiojimas ant vieno peties. Tiek neteisingas sėdėjimas, tiek neteisingas kuprinės nešiojimas formuoja netaisyklingą laikyseną, ne skoliozę.
„Laikysena tai pusiausvyra tarp kaulų ir raumenų sistemų, tai kūno dalių padėtis viena kitos atžvilgiu. Laikysena gali būti gera arba bloga. Gera laikysena laikoma tokia, kai raumenys nėra įtempti, sąnariai nėra apkrauti. O bloga – kai įvairioms kūno struktūroms tenkanti apkrova yra neteisinga“, – pasakojo Lietuvos kineziterapeutų draugijos prezidentė.
Keturi laikysenos tipai
- Normali: kai stebimi fiziologiniai stuburo linkiai kaklinėje ir juosmeninėje stuburo dalyse, dubuo, galva ir kelių sąnariai neutralioje padėtyje;
- Pakumpusi: galva palinkusi pirmyn, krūtininė dalis suapvalėjusi, juosmeninė stuburo dalis pasvirusi atgal ir suplokštėjusi, dubuo pasviręs pirmyn;
- Plokščia: galva palinkusi pirmyn, fiziologinių stuburo linkių beveik nėra, nugara lygi, dubuo pasviręs atgal;
- Kifozinė lordozinė: galva palinkusi pirmyn, kaklas per daug ištiesintoje padėtyje, mentės atitrauktos, krūtininėje stuburo dalyje padidėjusi kifozė (apvali nugara), juosmeninėje stuburo dalyje padidėjusi lordozė (padidėjęs stuburo linkis) dubuo pasviręs pirmyn.
Pasak pašnekovės, nors laikysena formuojasi vaikystėje, o susiformuoja baigiantis augimo periodui, tačiau iš tiesų gali keistis visą gyvenimą. Svarbu paminėti, kad kūno laikysena turi tiesioginį ryšį su sveikata: jei laikysena netaisyklinga, vieni raumenys pailgėja, kiti sutrumpėja, kinta kūno segmentų apkrova, atsiranda nugaros ir galvos skausmai, ilgainiui vystosi pakitimai.
„Kad vaikui vystosi netaisyklinga laikysena, dažnai pastebi tėvai, mokytojai ar treneriai. Tačiau įvertinti ir skirti gydymą turėtų sveikatos priežiūros specialistai“, – akcentavo medikė.
Kūno laikysena turi tiesioginį ryšį su sveikata.
Darbo ir mokymosi aplinka: kas svarbiausia?
Vienas iš svarbių veiksnių, užkertančių kelią stuburo problemoms, taip pat ir skoliozei bei netaisyklingai laikysenai išsivystyti, yra kasdienis fizinis judėjimas. Deja, tyrimai rodo, kad Lietuvoje mokyklinio amžiaus vaikai juda per mažai. Karantinas ir mokymasis namuose taip pat nepadeda vaikams daugiau judėti. Be to, ne visi namuose turi tinkamą ir patogią mokymuisi vietą. Ką reikėtų žinoti apie taisyklingą sėdėjimą? Galbūt geriau dalį mokymosi laiko leisti ne sėdint prie rašomojo stalo, bet, pvz., ant grindų?
Apie tai kalbėdama viešosios įstaigos „Vaiko raida“ kineziterapeutė ir Lietuvos kineziterapeutų draugijos valdybos narė Dovilė Valatkienė atkreipė dėmesį į keletą dalykų. Pasak jos, judėjimas yra įgimta savybė, kuri, esant sveikai vaiko raidai, sparčiai formuojasi pirmais gyvenimo metais ir nesąmoningai tobulinama iki ketverių metų amžiaus. Taip yra ,,statomas pamatas“ fiziniam aktyvumui, kuris gali ,,pradėti griūti“ valingai jį stabdant. Tai dažniausiai įvyksta suaugusiųjų įtakoje.
„Todėl, vaikui, kuris yra įpratęs nuolat judėti, mokymasis namuose nėra kliūtis tęsti turimus teigiamus fizinio aktyvumo įgūdžius. Juk iš esmės pasikeitė tik darbo vieta: stalas ir kėdė pamokų ruošai namų aplinkoje, o ne mokyklos klasėje. Esminis skirtumas yra tik toks, kad mokykloje mokiniai priversti nors kiek pajudėti pertraukų metu, o judėjimą mokantis namuose dažniausiai turi kontroliuoti patys mokiniai“, – sakė kineziterapeutė.
Mokykloje mokiniai priversti nors kiek pajudėti pertraukų metu, o mokantis namuose tai turi kontroliuoti patys vaikai.
Ji priminė, kad ilgalaikė statinė padėtis daro įtaką visą raumenų skeleto sistemos formavimąsi iki 16 metų. Todėl tokio amžiaus žmogui svarbu pajudėti kas 45 minutes, tam, kad pailsėtų vienoje padėtyje dirbę raumenys, vėl suintensyvėtų jų veikla. Tuo pačiu suaktyvėjus kraujotakai suaktyvėja ir smegenų veikla.
Mokantis namuose itin svarbi ir darbo vieta. „Būtų labai gerai, kad tai būtų rašomasis stalas ir kėdė. Stalo aukštis turėtų būti toks, kad vaikas galėtų laisvai, nekeldamas pečių aukštyn, padėti alkūnes ant stalo pagrindo. Kėdė turėtų būti patogi, su atlošu ir atramomis rankoms. Aukštis turėtų būti toks, kad sėdint ant kėdės abi kojos būtų sulenktos 90 laipsnių kampu per visus tris sąnarius ir tvirtai, stabiliai remtųsi į grindų ar kitą pagrindą“, – sakė D.Valatkienė.
Tėvams ji priminė, kad tiek jie, tiek vaikai dirbdami ir mokydamiesi nesėdėtų ant kėdės sukryžiavę kojų – tai žalinga. Dar blogiau esą, jei vieną koją sukryžiuojame ir pakišame padėję ant kėdės po dubeniu.
Vaikams specialistai rekomenduoja namie dirbti prie ergonomiškų, kartu su vaiku „augančių“ stalų ir kėdžių. „Pamokų metu sėdint prie stalo neturėtų kilti noras dažniau nei dukart pakeisti sėdėjimo padėtį, o pertraukų metų prisiversti atsistoti ir pajudėti namų aplinkoje. Ilgesnės pertraukos metu, esant galimybei, galima išbėgti į lauką“, – patarė pašnekovė ir pasidalijo vaizdine medžiaga, kurioje matyti dažniausios sėdėjimo klaidos ir patarimai, kaip jų išvengti.
Svarbu suprasti, kuo naudingas konkretus pratimas
Nors atrodo, kad internetas pilnas patarimų, kaip stiprinti vaikų stuburą, kokias mankštas ir pratimus daryti, pašnekovės patarė neužsiimti savigyda. Pasak dr. I.Rimdeikienės, skirtingų tipų skoliozės, taip pat netaisyklingos laikysenos atvejais reikėtų individualiai vertinti ir skirti gydymo metodus. Universalių mankštų nėra.
Nėra universalių mankštų stuburo iškrypimui gydyti.
„Norėtume akcentuoti fizinio raštingumo pagrindus, ergonomikos laikymąsi kasdieninėje veikloje ir fizinio aktyvumo įgūdžius. Tos pačios taisyklės, kurių laikytis rekomendavome įrengiant vaikui skirtą darbo aplinką, galioja ir kitur. Jas reikėtų prisiminti sėdint prie valgomojo stalo, taip pat žiūrint televizorių ar žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Jei vaikai pasėdės dvi, tris ar dešimt minučių nelabai taisyklingoje padėtyje, nieko blogo nenutiks. Tačiau, jei netaisyklinga sėdėsena truks ilgiau (kas dažnu atveju ir būna), galima tikėtis besiformuojančių neigiamų laikysenos problemų“, – sakė Kauno klinikų gydytoja.
Jos kolegės kineziterapeutės D.Valatkienės teigimu, vaikams reikėtų nuo mažų dienų įprasti, kad kuprinės nešiojamos ant abiejų pečių – juk ne veltui dauguma jų ir siuvamos su dviem diržais. „Tos, kurios turi tik vieną diržą, skirtos nešioti diržą perdedant skersai kūno“, – pridūrė specialistė. Kuprinės centras visuomet turi būti ties nugaros centru, o ne ties dubens.
„Visa tai svarbu, kad tolygiai pasiskirstytų svoris, kuo mažesnis būtų svorio centro pakrypimas ir kuo tolygiau būtų apkraunama visa raumenų skeleto sistema“, – sakė D.Valatkienė.
Judėjimas svarbus ir emocinei sveikatai
Fizinis aktyvumas svarbus ne tik tam, kad raumenų skeleto sistema vystytųsi tolygiai. Judėjimas teigiamai veikia ir širdies sistemos veiklą, ir mūsų emocinę sveikatą.
„Mūsų, kineziterapeutų bendruomenės, nuomone, kūno kultūros pamokos galėtų vyktų kasdien, tačiau reikėtų, kad jos būtų labiau orientuotos į fizinio raštingumo mokymą, tikslingo ir taisyklingo judėjimo skatinimą, o ne į rezultato siekimą. Juk dažnas mokinys žino, kokia pratimo ,,lenta“ pradinė padėtis, o taisyklingai atlikti šią padėtį ir paaiškinti, kokiu tikslu ji atliekama, gali vienetai. ,,Kaip padidinti fizinį aktyvumą?“, ,,Mūsų vaikas nenori lankyti jokio sporto būrelio. Ką daryti?“ Tai dažnai užduodami tėvų klausimai. Pradžioje reikėtų rasti tai, kas vaiką paskatintų bent pabandyti. Taip pat galima sutarti, kad aktyvaus judėjimo per dieną bus bent po 20 min., (savi)kontrolei galima sutarti pildyti savaitės kalendorių“, – patarė D.Valatkienė.
Pasak pašnekovės, tėvai turėtų nepamiršti, kad visi sporto būreliai yra orientuoti į rezultatų siekimą, t .y. jų tikslas – kuo didesnis profesionalumas, o tai pasiekti pavyksta tikrai ne visiems vaikams. „Svarbu prisiminti, kad kartais pasivažinėjimas su draugais dviračiu ar sniego gniūžčių karas kieme gali vaikui turėti daugiau teigiamo poveikio nei nelaukiama krepšinio treniruotė“, – sakė kineziterapeutė.
Kartais sniego gniūžčių karas kieme gali vaikui turėti daugiau teigiamo poveikio nei nelaukiama krepšinio treniruotė.
Tėvai taip pat neturėtų tikėtis, kad vaikai laisvalaikį leis aktyviai, jei patys nerodys tinkamo pavyzdžio. Tai ypač svarbu kalbant apie jaunesnio amžiaus vaikus. „Tad nors ir labai tingisi, kasdien gerai būtų skirti bent 20 min aktyviai veiklai. Tai reikėtų tęsti bent iki to laiko, kol vaikui susiformuos tinkami fizinio aktyvumo įgūdžiai“, – patarė specialistė.
