Alergenai mūsų namuose
Pasak V.Kvedarienės, alerginės reakcijos gali pasireikšti labai įvairiais simptomais – nuo kvėpavimo sistemos sutrikimų, odos bėrimų iki virškinimo trakto pokyčių. Pavyzdžiui, žmogų gali kamuoti sloga, čiaudulys, ašarojimas, bronchų spazmai, dusulio priepuoliai ar net alerginiai plaučių uždegimai.
Odos reakcijos taip pat gali būti įvairios – tiek staiga atsirandantys ir greitai išnykstantys niežulį keliantys bėrimai, tiek ilgiau trunkantis atopinis dermatitas, kuris paprastai atsiranda ankstyvoje vaikystėje ir lydi žmogų visą jo gyvenimą. O jeigu alerginę reakciją sukelia maistas, ji gali pasireikšti stipriais pilvo skausmais.
Iš greitų alerginių reakcijų sunkiausias yra anafilaksinis šokas nuo vabzdžių įgėlimo, vaistų ar maisto, iš lėtųjų – sunkios odos alerginės reakcijos, kai visą kūno odą padengia raudoni pūsliniai bėrimai, o kartu pažeidžiamos kitas vidaus organų sistemos (Stevens Johnson, Lyell sindromai, toksinė epidermio nekrolizė ir kt).
Dalies alergenų įmanoma išvengti, pavyzdžiui, tereikia nevalgyti tam tikro maisto. Tačiau jeigu mes esame alergiški kuriam nors komponentui, kuris nuolat yra mūsų namų aplinkoje, kontroliuoti ligą sunkiau, juolab kad ji gali pasireikšti netipinėmis, negreitomis reakcijomis, kurias atpažinti kartais sudėtinga net šeimos gydytojams.
„Jeigu namas yra pakankamai senas, įkvepiamame ore gali būti pelėsių, kurie yra labai stiprūs alergenai. Taip pat visuose namuose yra dulkių erkių – jų išvengti labai sunku, nes kad ir dažnai valysime dulkes, jos vis tiek kaupsis. Meškos paslaugą sau galime padaryti ir švarindami namus įvairiais cheminiais valikliais, kurių likučiai lieka ant paviršių.
Dar vienas alergenas – namuose laikomų gyvūnų (kačių, šunų, žiurkėnų ir pan.) plaukai ir odos atplaišos. Taigi priklausomai nuo to, kokius genus atsinešame gimdami, mes galime pradėti reaguoti į tam tikras medžiagas, jeigu kontaktas su jomis yra ilgalaikis“, – namų aplinkos alergenus vardijo pašnekovė.
Alergija gali slėptis po kitomis ligomis
Jeigu alerginė reakcija greita, ją atpažinti ir susieti su konkrečiu alergenu paprasta. Pavyzdžiui, paglosčiau šunį ir pradėjau ašaroti. Tačiau jeigu alergenas yra nuolat mūsų aplinkoje, gali atsirasti ilgalaikės reakcijos – gleivinių paburkimas, akių niežulys, dusulio priepuoliai. Pasak V.Kvedarienės, šios reakcijos sunkiai identifikuojamos, nes simptomai daugiau ar mažiau visada su mumis: nėra staiga atsirandančio čiaudulio ir ašarojimo, bet yra nuolatinis nosies paburkimas, užgulimas ar vandeninga sloga.
„Visoms alerginėms reakcijoms būdingas sensibilizacijos, t. y. įjautrinimo, periodas, kai dėl ilgalaikio kontakto su alergenu mūsų organizme gaminasi tam tikros rūšies T-limfocitai. Kai šių limfocitų (kovotojų) pasidaro daugiau negu slopintojų, atsiranda alerginė reakcija. Ilgainiui, jeigu kontaktas su alergenu išlieka, reakcija gali tiek stiprėti, tiek išlikti tokio paties laipsnio, o vyresnio amžiaus žmonėms (nuo 60–80 metų) – silpnėti, nes imunitetas vyresniame amžiuje nėra jau toks aktyvus.
Tačiau iš anksto pasakyti, kokia bus alergijos eiga, neįmanoma, nes kiekvienas žmogus yra individualus. Reakcijų stiprumas priklauso nuo konkretaus žmogaus imuninės sistemos galimybių, jo gydymosi režimo ir tvarkos namuose laikymosi. Paprastai negydomos alerginės reakcijos gyvenimo eigoje stiprėja, reikia vis daugiau cheminių vaistų, sloguojantys gali susirgti bronchine astma“, – pasakojo pašnekovė.
Paprasčiausiu atveju užtenka vieno vizito pas alergologą, kai atliekami odos mėginiai. Jeigu jie aiškiai parodo problemą, įvardijamas alergenas ir paaiškinama, kas gali padėti. Tačiau kai problema nėra tokia akivaizdi, gydytojui tenka tapti tikru detektyvu, ieškančiu adatos šieno kupetoje: tenka aiškintis žmogaus gyvenimo istoriją, aplinkybes, kuriomis vyksta alerginė reakcija, kokie vaistai geriami, kuo serga giminės atstovai ir daugybę kitų smulkmenų.
Taip pat atliekami papildomi kraujo tyrimai – nuo bendro kraujo tyrimo iki specifinių imunologinių tyrimų, o pastaraisiais metais atsirado molekulinė komponentinė diagnostika – ypatingai išsamus tyrimas, kurio metu ištiriamas jautrumas virš 200 alergenų ir jų sudėtinių dalių.
„Kadangi lėtos reakcijos nėra aiškiai išreikštos, kartais užtrunka metų metus, kol pacientas pas mus patenka. Mat sloga, atsiradusi dėl buitinės alergijos, vystosi palaipsniui, žmogus ir pats nelabai kreipia dėmesio į tai, nes yra taip pripratęs, kad jam atrodo normalu, kad nosis yra užburkusi, reikia nosinių ar yra nuolat prikimęs balsas, o didesnį didesnį diskomfortą pajunta tik prisidėjus kokiai nors antrinei infekcijai. Jis dažniau gali sirgti, pavyzdžiui, peršalimo ligomis, sinusitais ir net nepagalvos apie tai, kad kalti ne tik virusai, o ir namuose esantys gyvūnų plaukai ar dulkių erkės. Namų erkėms alergiški vaikai dažnai serga ir ausų uždegimais.
Per dešimtmetį bent pusei iš mūsų išsivystys viena ar kita alergijos patologija.
Visos minėtos ligos padažnėja dėl to, kad alergijos įjautrintos gleivinės jautriau reaguoja į bet ką – pradedant virusais, baigiant įvairiais kvapais ir kitais aplinkos pokyčiais. Todėl, jeigu sergant į peršalimą panašiomis ligomis nėra didelio karščiavimo, temperatūra daugiausiai pakyla iki 37,2 laipsnio, kraujo tyrimai nerodo jokių uždegiminių pokyčių, simptomai atsiranda konkrečioje aplinkoje, visada verta pagalvoti apie alergiją, kadangi pastaruoju metu tai vis dažnėjanti liga“, – patarė V.Kvedarienė.
Sergamumo tendencijos
Pasak statistikos, šiuo metu du iš trijų vaikų yra alergiški. Dar daugiau – teigiama, kad per dešimtmetį bent pusei iš mūsų išsivystys viena ar kita alergijos patologija.
„Mat keičiasi aplinka, kurioje gyvename. Maistas, kurį valgome, dažnai turi daug cheminių maisto priedų. Didėja oro tarša, kuri keičia augalų žiedadulkių struktūrą ir kai tokia žiedadulkė patenka į mūsų organizmą, imuninė sistema jo nebeatpažįsta ir pradeda su ja kovoti.
Be to, norėdami gyventi švariai, namuose naudojame vis daugiau cheminių priemonių, tačiau pamirštame prieš tai užsidėti pirštines ir respiratorius. Taigi, viena vertus, keičiasi mūsų aplinka, antra vertus, besikeičianti aplinka keičia mūsų imuninės sistemos informaciją, todėl mūsų vaikai jau gali atsinešti geną, kuris lemia, kad jie ilgainiui taps alergiški“, – alergijos plitimo mechanizmą aiškino pašnekovė.
Pasak jos, alergijos vystymosi eiga priklauso ir nuo žmogaus amžiaus. Mažiems vaikams dažniausiai diagnozuojama maisto alergija (Lietuvoje ypač nuo pieno ir kiaušinių), pirmiausiai pasireiškianti dermatitu, o vėliau – alergine sloga. Ilgainiui 50 proc. turinčiųjų alerginę slogą suserga bronchine astma. Vyresniame amžiuje atsiranda su buitine chemija susijusios alerginės reakcijos – kontaktiniai dermatitai, niežtintys ir ilgai negyjantys pūsleliniai bėrimai ir pan. Antroje gyvenimo pusėje neretai pasireiškia alergijos, kurias sukelia šalutiniai vartojamų vaistų poveikiai.
Viena vertus, keičiasi mūsų aplinka, antra vertus, besikeičianti aplinka keičia mūsų imuninės sistemos informaciją.
Be to, alergija gyvenimo eigoje turi tendenciją plėstis, t. y. gali daugėti alergenų, kuriems žmogus tampa jautrus. Pavyzdžiui, iš pradžių atsiranda alergija beržo žiedadulkėms, po kelių sezonų – beržo, lazdyno ir alksnio, dar po kelių sezonų prisideda smilginių augalų žiedadulkės, o vėliau – dar ir piktžolės. Taigi jeigu iš pradžių žmogus kenčia dėl alergijos tik pavasarį ir vasaros pradžioje, vėliau – visą vasarą.
Gydymo būdai
Kaip jau minėta, tam tikrais atvejais mes galime valdyti ligą keisdami gyvenimo būdą – mitybą, cheminių priemonių naudojimo įpročius ir pan. Aplinkos, oro taršos pakeisti negalime – tai šiek tiek priklauso tik nuo valstybės atsakingų institucijų pozicijos. Dulkių kaupimasis, žiedadulkės ore jau nepriklauso nei nuo mūsų, nei nuo kitų žmonių.
„Aišku, jeigu esame alergiški dulkių erkėms, gali šiek tiek padėti įvairios jų kiekį mažinančios priemonės – priešalerginė patalynė, oro valytuvai ar jonizatoriai. Visa tai gerai – tai padeda namų aplinkoje pasijusti geriau. Tačiau mes negyvename tik namuose – einame į darbą, kur dažnai yra kilimai, į parduotuves, į svečius, vykstame atostogų, kur galime susidurti su senais namais ir dulkėta patalyne. Taigi kova su dulkėmis – šiek tiek kova su vėjo malūnais“, – svarstė gydytoja.
Jeigu alergeno neįmanoma išvengti, tenka rinktis vieną iš gydymo variantų. Vieni vaistai veikia čia ir dabar – tai priešalerginės tabletės, įvairūs lašai arba inhaliatoriai. Taip pat yra priemonės skubioms situacijoms – jeigu alerginė reakcija tokia stipri, kad žmogų ištinka anafilaksinis šokas. Bet kuriuo atveju tai simptominis gydymas.
Ligos priežastį šalina imunoterapija, t. y. gydymas alergenais, kuris koreguoja imuninę sistemą ir išmoko ją reaguoti į alergeną kitaip, tačiau šis gydymas labai ilgas (3–5 metai) ir brangus, nors kai kuriose išsivysčiusiose valstybėse (Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kt.) kompensuojamas. Mat jis suprantamas kaip ligos, kuri vėliau valstybei kainuos daug daugiau, profilaktika: kai žmogus yra sveikas, ne tik pagerėja jo gyvenimo kokybė, bet jam nebereikia nedarbingumo išmokų, brangių cheminių vaistų, ypač kai jau išsivysto sunki bronchinė astma.
